Velýkų žvãkė, paschãlas (lot., gr. pascha < hebr. pāsaḥ – pasigailėti), Katalikų Bažnyčioje – didelė puošni žvakė, uždegama per Didžiojo šeštadienio (Velykų vigilijos) vakaro pamaldas. Simbolizuoja Kristų – pasaulio ir žmonių tikėjimo šviesą (Jn 8, 12; 9, 4–5). Pagaminta iš vaško, arba yra vaško spalvos cilindro formos plastiko indas, į kurį įdedama aliejaus kapsulė su dagčiu. Per Žiburių liturgiją pašventinus šventoriuje sukurto laužo ugnį Velykų žvakė atnešama kunigui. Jis brėžtuku ant Velykų žvakės įbrėžia kryžių, virš jo – graikų abėcėlės raidę Α (alfa), po kryžiumi – Ω (omega), o kryžmos kampuose – einamųjų metų skaitmenis, ant įbrėžto kryžiaus skersinių įsmaigsto į Velykų žvakės penkis smilkalų spurgus. Po to nuo pašventintos ugnies uždega Velykų žvakę tardamas: Garbingai prisikeliančio Kristaus šviesa teišsklaido mūsų proto ir širdies tamsą. Iškėlęs Velykų žvakę su procesija giedodami Kristus mums šviečia (lot. Lumen Christi) eina į bažnyčią. Prie jos durų arba bažnyčioje tikintieji nuo Velykų žvakės užsidega žvakes (simbolizuoja budėjimą ir laukimą grįžtančio šeimininko; Lk 12, 35).
popiežius Pranciškus laiko Velykų žvakę per Didžiojo šeštadienio Žiburių liturgiją (2014, Šv. Petro bazilika, Vatikanas)
Prie altoriaus Velykų žvakė įstatoma į žvakidę ir laikoma bei per visas šv. Mišias uždegama 50 dienų iki Sekminių. Pasibaigus Velykų laikui po Sekminių Velykų žvakė pagarbiai laikoma krikštykloje (jei ji įrengta bažnyčioje) arba pastatoma šalia krikštyklos, kad per krikštą nuo Velykų žvakės būtų galima uždegti pakrikštytųjų žvakes. Kartais Velykų žvakė uždegama bažnyčioje prie karsto mirusiojo galvūgalyje.
Didžiojo šeštadienio Žiburių liturgija – kunigas uždegtą Velykų žvakę įstato į žvakidę prie altoriaus (Šv. Petro bazilika, Vatikanas)
Rašytiniuose šaltiniuose Velykų žvakė ir procesija pirmą kartą paminėta 12 a. popiežiaus velykinių apeigų aprašymuose. Tradicija šventinti Velykų ugnį ir nuo jos uždegti Velykų žvakę ir tikinčiųjų žvakes perimta 13 a. iš Jeruzalės apeigų. Popiežiaus Inocento III iniciatyva nuo 13 a. pradžios Velykų žvakė pradėta žymėti kryžiumi ir kuto formos 5 spurgais (liaudyje vadinamais pumpurais) iš vaško ir smilkalų; simbolizuoja Kristaus 5 žaizdas. Vėlesniais laikais Velyknakčio apeigos buvo nuolat keičiamos, trumpinamos, išnyko ir nakties budėjimas. 19 a. viduryje prasidėjus liturginiam sąjūdžiui iš naujo buvo peržiūrėtos senosios Velykų švenčių ir kitų apeigų tradicijos. 1951 popiežiaus Pijaus XII iniciatyva peržiūrėtos ir atgaivintos Didžiosios savaitės apeigų tradicijos. 1955 šios apeigos paskelbtos privalomomis visai Vakarų Bažnyčiai. Po Vatikano II susirinkimo (1962–65) liturginės reformos Velyknakčio apeigos įtrauktos į Romos mišiolą (1970 21975 32000).
2245