Vėlyvieji Lė

Vėlyveji Lė, Lė, oficialiai Dideji Vetai (Dai Viet), Vietnamo (tuo metu – Daivietas) imperatorių dinastija, valdžiusi 1428–1527 ir 1533–1789. Vadinami vėlyvaisiais dėl 981–1009 valdžiusios Lė (istoriografijoje – Ankstyvieji Lė) dinastijos. Pradininkas – Lė Lojus, išstūmęs iš Vietnamo Kinijos Mingų kariuomenę. Didžiausią galią dinastija pasiekė valdant Lė Than Tongui (valdė 1460–97) – laikomas vienu sėkmingiausių valdovų Vietnamo istorijoje. Jis galutinai nukariavo Čampą, susilpnino diduomenės giminių įtaką, priėmė naują teisės kodeksą, įvykdė valdininkijos ir finansų reformas, sukūrė švietimo sistemą. Lė Than Tongas rėmė konfucianizmą, visoje šalyje pastatydino šventyklų. Po Lė Than Tongo mirties dinastijos valdovų įtaka vis silpo, kiti šeši dinastijos imperatoriai faktiškai nevaldė šalies šiaurės, kur buvo įsitvirtinusi galinga Makų giminė, remiama Kinijos, taip pat jiems sunkiai sekėsi ir naujai prijungtuose pietų regionuose.

Audiencija Lė valdovų rūmuose (rašalas, akvarelė; Samuelio Barono rankraščio A description of the Kingdom of Tonqueen iliustracija, 1686; Londono karališkoji draugija)

Makų galios augimas Lė dvare sukėlė susigiminiavusių Ngujenų ir Činų klanų pasipriešinimą, 1522 jie išsivežė mažametį imperatorių Lė Čeu Tongą į savo valdas pietuose (netrukus Makų rėmėjų buvo nužudytas). Nauju imperatoriumi Makai paskelbė Lė Cung Hoangą, tačiau 1527 jis nusižudė (kitais duomenimis, buvo nužudytas); valdovu pasiskelbė generolas Mak Dang Zaungas. Taip baigėsi pirmasis Vėlyvųjų Lė valdymo etapas. 1533 Ngujenai ir Činai užėmė sostinę Dong Kinhį (dabar Hanojus) ir karūnavo Lė Čang Tongą (istoriografijoje laikoma Atgimusių Lė valdymo pradžia), tačiau šalį toliau valdė Mak Dang Zaungas (iki mirties 1541) ir jo paveldėtojai. Lė imperatoriai realios valdžios neturėjo, jų vardu valdė klanų atstovai, užėmę aukštas pareigas administracijoje ir kariuomenėje. 1556 imperatoriaus Lė Anh Tongo kariuomenė vedama Čin Tungo trumpam, 1592 imperatoriaus Lė The Tongo kariuomenė galutinai užėmė Dong Kinhį, ir iš šiaurės išstūmę Makus čia įsitvirtino Činai. Pietinę šalies dalį valdę Ngujenai nuo 17 a. pradžios atsisakė pripažinti Činų viršenybę ir mokėti jiems duoklę, kilęs pilietinis karas tęsėsi iki 17 a. antros pusės.

Priešininkus ėmė remti ir į šalies valdymą kištis Europos valstybės (portugalai rėmė Ngujenus, danai – Činus). 1673 taikos sutartimi siena tarp Činų ir Ngujenų klanų teritorijų nustatyta Gianh upe ir išsaugota šimtą metų. Daivietas faktiškai neturėjo centrinės valdžios, tačiau abi pusės skelbėsi esančios lojalios Lė imperatoriams. Karų nualintoje šalyje nuolat kildavo sukilimų, per didžiausią –teišonų (nuo Teišono srities) – sukilimą užimta sostinė Dong Kinhis. Nuo sosto nušalintas imperatorius Lė Hien Tongas pagalbos kreipėsi į Kiniją. Čingų imperatoriaus Čianlongo pasiųsti daliniai (apie 200 000 karių) įžengė į Daivietą, užėmė sostinę, bet 1789 buvo nugalėti Ngujenų kariuomenės. Kinai ir Daivieto imperatoriškoji šeima pasitraukė į Kiniją. Buvęs paskutinis Lė dinastijos imperatorius Lė Hien Thongas tapo Kinijos mandarinu (1793 mirė; jo palaikai po 1802 perlaidoti Vietname).

1