Vendée karai (Vandjos kara), pilietinis respublikonų ir rojalistų (karaliaus valdžios šalininkų) karas per Prancūzijos revoliuciją ir Direktorijos valdymą Šiaurės vakarų Prancūzijoje (1793–96). Vyko Vendée ir gretimose provincijose (Anžu, Bretanėje, Puatu), kuriose buvo stipri Katalikų Bažnyčios ir monarchistų įtaka, nedaug miestų, gamtinės sąlygos (gausu miškų, pelkių) palankios partizaniniam karui, o dvarininkų (dauguma jų buvo smulkūs) buitis beveik nesiskyrė nuo valstiečių. Vietos rojalistus rėmė emigrantai rojalistai ir Didžioji Britanija. Prancūzijos respublikos vyriausybės antibažnytinė politika kėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą. Padėtį dar labiau paaštrino 1793 02 24 paskelbta mobilizacija į šalies kariuomenę.
1793 03 04 Vendée, Cholet mieste, prasidėjo vietos gyventojų sukilimas ir greitai išplito po visą provinciją; sukilo daugiau kaip 100 000 valstiečių. 1793 03 10 sukilimai prasidėjo Bretanėje, Anžu, Puatu. Sukilėliams vadovavo įvairių sluoksnių atstovai (Ch. de Bonchamps’as, J. Cathelineau, F.‑A. Charette’as, J.‑N. Stofflet ir kiti), jie reikalavo atkurti monarchiją ir į sostą grąžinti Burbonus. Sukilėliai veikė stichiškai, neorganizuotai ir nepaisant Didžiosios Britanijos bei emigrantų rojalistų paramos buvo menkai ginkluoti. 1793 05–06 jie užėmė Thouars’ą, Fontenay‑le‑Comte’ą, Saumurą, bet 1793 06 29 pralaimėjo prie Nantes’o. 1793 06 atėjus į valdžią jakobinams ir jiems paskelbus agrarinius dekretus, dalis valstiečių liovėsi maištauti.
1793 10 17 sukilėliai buvo sumušti prie Cholet, 1793 11 14 – prie Granville’io, nuslopintas jų maištas Normandijoje. 1793 12 12 lemiamame mūšyje prie Le Mans’o jie neteko daugiau kaip 10 000 žmonių. Sukilėlių būrių liko Vendée, Bretanėje (ten jie buvo vadinami šuanais). 1795 06 Bretanėje Didžiosios Britanijos laivynas išlaipino britų karinį dalinį ir emigrantų rojalistų būrį, bet Prancūzijos respublikos kariuomenė (vadas L. Hoche’as) juos nugalėjo. Iki 1796 03 sukilėliai pralaimėjo beveik visur ir nustojo priešintis. Manoma, per Vendée karus žuvo apie 30 000 respublikonų ir apie 170 000 sukilėlių (prie jų priskiriami ir Prancūzijos respublikos valdžios mirties bausme nuteisti sukilėlių šeimų nariai, giminaičiai, įtariamieji), buvo sugriauta daug pastatų. 1799, 1815 ir 1832 vėl buvo mėginta sukelti maištus Vendée.