Venècijos istòrija. Pirmosios gyvenvietės Venecijos lagūnos salose (dabartinės Venecijos teritorija) žinomos nuo 5 a. prieš Kristų. Jų gyventojai vertėsi žvejyba, druskos gavyba, pervežimais jūra. Per barbarų antpuolius 4–5 a. iš žemyninės Italijos į salas atsikėlė daug bėglių.
Pasak legendos, Venecija įkurta 421 (pavadinimas kilo nuo Venetia srities, kurioje romėnų laikais gyveno venetai). 6 a. viduryje pradėjo kurtis bendruomenės, jos 7 a. pabaigoje–8 a. pradžioje sudarė dožo vadovaujamą kunigaikštystę.
Francesco Guardi. Bucintoro šventė Venecijoje (aliejus, 1780-93, Danijos nacionalinis muziejus)
9 a. pradžioje Venecija tapo Venecijos respublikos centru (iki tol centrai buvo Eraclea ir Malamocco). 9–16 a. prekybos centras, kontroliavo prekybą tarp Europos ir Rytų. Turėjo didelį laivyną, sėkmingai kovojo su Viduržemio jūros piratais. Ilgainiui Venecijos reikšmė sumenko (daugiausia dėl turkų antpuolių).
1797 užimta Napoleono I kariuomenės, pagal Campo Formio taiką atiteko Austrijai. 1806–14 valdyta prancūzų. 1815–66 priklausė Austrijai. 1866 prijungta prie Italijos karalystės. 1869 atidarius Sueco kanalą Venecijos reikšmė padidėjo, pastatytas naujas uostas. Per nacių Vokietijos okupaciją 1943–45 Venecija buvo svarbus Pasipriešinimo judėjimo centras.
Venecija daug kartų nukentėjo nuo potvynių; istoriniuose šaltiniuose pirmasis paminėtas 782. Naujaisiais laikais didžiausi potvyniai buvo 1966 11 (vanduo pakilo 194 cm) ir 2019 11 (187 cm).
2271
-Venecija