Venècijos mokyklà, 16–17 a. italų vokalinės ir instrumentinės muzikos stilius. Būdinga monumentalumas, puošnumas, koncertiškumas, polichoriškumas. Vokalinės partijos dažnai dubliuojamos orkestro instrumentų, kūriniuose daug chromatizmų, laisvesnės moduliacijos, būdingi tembrų kontrastai. Venecijos mokyklos kūriniai dažniausiai atliekami 2 ar daugiau chorų (kai kada choro ir orkestro, esančių vienas priešais kitą) ir 2 vargonų. Dažniausi žanrai: madrigalas, ričerkaras, kancona, tokata, fuga, koncertas.
Venecijos mokykla suformavo Venecijos Šv. Morkaus katedros kapelmeisteriai ir vargonininkai. Pradininkas – Nyderlandų kompozitorius Adrianas Wilaertas, 1527–62 dirbęs Šv. Morkaus katedros kapelmeisteriu. Žymesni mokyklos kompozitoriai: Cipriano de Rore, Annibale Padovano, Claudio Merulo, A. Gabrieli ir G. Gabrieli, Orazio Vecchi, Giovanni Croce, muzikos teoretikai – Nicola Vicentino, G. Zarlino. Venecijos mokykla turėjo įtakos baroko epochos muzikai (daugiausia operos, simfoninės ir vargonų muzikos raidai), kai kuriems vokiečių kompozitoriams (H. L. von Hassleriui, M. Praetorijui). Venecijos mokyklos stiliaus bruožų turi C. Monteverdi, F. Cavalli, M. Cesti ir jų sekėjų kūriniai.
660