Venècijos respùblika (Reppublica di Venezia), aristokratinė respublika, gyvavusi 7 a. pabaigoje–1797 Šiaurės Rytų Italijoje. Susikūrė Adrijos jūros Venecijos lagūnos salose. Venecijos respublikos valdytoją dožą iki gyvos galvos rinko patriciatas (valdantysis sluoksnis). Iš pradžių dožas turėjo labai daug valdžios, nuo 12–14 a. ją ribojo Didžioji taryba, Mažoji taryba, arba sinjorija (vyriausybė), Senatas, Keturiasdešimties taryba (aukščiausiasis teismas). 10 a. Venecijos miestas tapo svarbiu amatų ir prekybos centru; Venecijos pirkliai buvo Rytų ir Vakarų šalių pirklių tarpininkai. 10 a. pabaigoje Venecija tapo miestu-valstybe; siekė viešpatauti Adrijos ir Viduržemio jūrose. Padėjo Bizantijai kariauti su arabais, už šią paramą 1081 gavo laisvos prekybos su Bizantija teisę, 11 a. pabaigoje–12 a. – privilegijų iš Viduržemio jūros rytinių pakraščių valstybių.
Dožų rūmai Venecijoje (14–15 a., architektai G. ir B. Bonai)
Per Kryžiaus karus (11 a. pabaiga–13 a.) Venecijos respublika išplėtė įtaką Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose; po ketvirtojo kryžiaus žygio (1202–04) užvaldė Konstantinopolio dalį, kai kuriuos Marmuro jūros ir daugelio sąsiaurių uostus, Eubojos, Kretos salas ir tapo galinga jūrų valstybe. 13 a. pabaigoje tapo oligarchine valstybe. Dėl įtakos Rytuose ji ilgai kovojo su Genuja; karai baigėsi Turino taika (1381), palankesne Venecijos respublikai. Nuo 14 a. pabaigos Venecijos respublika kontroliavo beveik visą europiečių prekybą su Rytais. 14–16 a. pradžioje jos valdomis tapo Dalmatija (be Dubrovniko), kai kurios tvirtovės Albanijoje, Jonijos jūros salos, Kipras; žemyninėje Italijoje Venecijos respublika pajungė Paduvą, Vicenzą, Veroną, Brescią, Ravenną, Cremoną, Rimini.
15–16 a. Venecijos respublika – italų renesanso centras. 15 a. pabaigoje–16 a. geografiniai atradimai, prekybos kelių persikėlimas į Atlantą, Osmanų imperijos užkariavimai pakenkė Venecijos respublikos prekybai su Rytais ir susilpnino jos politinę bei ekonominę įtaką; prasidėjo nuosmukis. Per 16–18 a. karus su Osmanų imperija Venecijos respublika prarado beveik visas valdas Viduržemio jūros rytinėse pakrantėse (1571 Kiprą, 1669 Kretą) ir Balkanuose.
18 a. pradžioje Venecijos respublika faktiškai nustojo verstis tarptautine prekyba ir siekdama išlaikyti seną valdymo formą bei likusias valdas (Jonijos jūros salas, Istriją, Dalmatiją) ėmė laikytis neutraliteto. 1797 Venecijos respubliką okupavo Prancūzijos kariuomenė. 1797 Campo Formio taika beveik visa teritorija atiteko Austrijai.