Venera

Venera

Venerà, Vakarnė, Aušrnė, Saulės sistemos planeta. Antra pagal nuotolį nuo Saulės ir artimiausia Žemei vidinė planeta. Priklauso Žemės grupės planetoms – turi kietą paviršių. Skersmuo 12 104 km. Už Venerą stipriau spindi tik Saulė ir Mėnulis, kartais ją galima įžiūrėti dieną. Venera aplink Saulę skrieja orbita, kurios didysis pusašis (jos vidutinis nuotolis nuo Saulės) 108,21 mln. km, ekscentricitetas 0,0067 (orbita beveik apskrita), posvyris į ekliptikos plokštumą 3,39°. Vidutinis orbitinis greitis 35 km/s. Saulę apskrieja per 224,7 d. Dangaus skliaute Venera nuo Saulės nutolsta ne toliau negu 48° kampu, todėl ji matoma arba vakarais (Vakarinė) arba rytais (Aušrinė). Kintant regimajai Veneros padėčiai Saulės atžvilgiu kinta jos fazė – matomoji (pro teleskopą) skritulio dalis. Kai Venera yra tarp Žemės ir Saulės, jos skritulys didžiausias (66″), bet jo nematyti (Veneros jaunatis), kai yra už Saulės – skritulys mažiausias (9,7″), tačiau matyti visas (Veneros pilnatis).

Venera būna šviesiausia (–4,6 ryškio), kai matosi pusė skritulio. Ta pati fazė kartojasi kas 583,9 d (sinodinis periodas). Didžiausias galimas Veneros nuotolis nuo Žemės 261 mln. km, mažiausias – 38 mln. km. Veneros sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai (pusiaujo posvyris į orbitos plokštumą 177,3°). Apie ašį ji sukasi labai lėtai ir priešinga kryptimi negu skrieja aplink Saulę, todėl joje saulinė para (116,8 d) trumpesnė už žvaigždinį apsisukimo periodą (243,02 d). Veneros masė 4,87·10²⁴ kg (0,815 Žemės masės), vidutinis tankis 5243 kg/m³, pabėgimo (antrasis kosminis) greitis ties paviršiumi 10,36 km/s.

Veneros paviršius nematomas – dengia debesys. Paviršiaus reljefo žemėlapiai gauti radiolokaciniu būdu. Didžiąją paviršiaus dalį sudaro kalvotos lygumos. Kalnynai, aukšti plokščiakalniai aprėpia apie 10 % paviršiaus. Didžiausio kalno aukštis apie 11 km. Kai kuriose vietose matyti paviršiaus klostės, sprūdžiai, lūžiai, plyšiai. Gausu vulkanų kūgių ir vulkaninių kupolų (unikalių 20–50 km skersmens ir 100–1000 m aukščio darinių). Visur akivaizdūs vulkaninių reiškinių pėdsakai. Lavos srautai keitė reljefą. Dabar stebimo Veneros paviršiaus amžius yra keli šimtai milijonų metų (tą rodo gana mažas smūginių kraterių skaičius; senesnius užliejo lava). Dabar veikiančių vulkanų Veneroje nerasta. Nuleidžiamųjų zondų nuotraukose matyti sustingusios lavos plokštės, akmenys, smulki medžiaga. Pagal dydį ir masę Venera labai panaši į Žemę, todėl ir jų gelmės turėtų būti panašios: karštas (apie 5000 K) skystas metalinis branduolys, silikatų mantija, bazaltų pluta. Veneros plutoje nėra tektoninių plokščių.

40–50 km skersmens smūginiai krateriai Veneros paviršiuje (pagal radarų duomenis)

Kitaip negu Žemėje Veneros branduolys negeneruoja magnetinio lauko (labai silpną Veneros magnetinį lauką sukuria procesai atmosferoje). Atmosferos storis apie 250 km. Ji labai tanki. Prie paviršiaus tankis sudaro 6,5 % vandens tankio. Atmosferos slėgis paviršiuje 9,2 MPa (92 kartus didesnis negu Žemėje). 96,5 % tūrio sudaro anglies dioksidas, likusią dalį – azotas (apie 3 %), sieros dioksidas, argonas, vandens garai, anglies monoksidas, helis ir kitos dujos. Temperatūra Veneros paviršiuje siekia 735 K (462 °C). Venera – karščiausia Saulės sistemos planeta, nes dėl didelio anglies dioksido kiekio atmosferoje reiškiasi stiprus šiltnamio efektas. Paviršiaus temperatūra beveik nepriklauso nuo vietos ir paros meto. Nėra sezoninių kitimų (mažai pakrypusi sukimosi ašis). Kylant aukštyn temperatūra krinta, 70–80 km aukštyje būna žemiausia – 170 K, po to vėl kyla. 140–150 km aukštyje yra jonosferos sluoksnis. Rastas ozono sluoksnis. Nepermatomi Veneros debesys, kuriuos sudaro sieros dioksido ir sieros rūgšties lašeliai, pasklidę 45–65 km aukštyje. Jų pavidalas geriausiai matomas ultravioletiniuose spinduliuose. Debesys labai gerai atspindi Saulės šviesą (geometrinis albedas 0,67), todėl Venera tokia šviesi. Debesyse rodosi žaibai. Veneroje nuolat pučia rytų vėjas. Jo greitis viršutinių debesų lygyje apie 100 m/s (debesys apskrieja planetą per 4 d), prie paviršiaus apie 1 m/s. Evoliucijos eigoje Veneros paviršiuje susiklostė ekstremalios sąlygos: nepakeliamo karščio, gniuždančio slėgio ir nuodingų dujų su sieros rūgšties debesimis derinys.

erdvėlaivis Venus Express Veneros debesų fone (2006)

Gamtinių palydovų Venera neturi. 1962–2020 Venerą tyrė 26 erdvėlaiviai: 15 – SSRS (Venera serijos 4–16, Vega 1 ir Vega 2), 9 – Jungtinių Amerikos Valstijų (Mariner 2, 5 ir 10, Pioneer Venus 1 ir 2, Magellan, Galileo, Cassini, Messenger), 1 Europos (Venus Express) ir 1 Japonijos (Akatsuki). Vieni praskriejo arti planetos, kiti tapo jos palydovais, dar kiti leido aparatus į Veneros atmosferą ir paviršių. Veneros paviršiaus dariniams suteikiami deivių, mitologinių moteriškų būtybių, pasižymėjusių moterų vardai; yra 40 lietuviškų, pvz., Undinės lyguma, Vaivos kalvagūbris, Medeinės kanjonas, Žemaitės vulkaninis kalnas ir kiti.

906