Venesuèlos dail
Ikikolumbinio laikotarpio dailė
Šalies teritorijoje išliko ikikolumbinio laikotarpio urnų iš Atamipės (jos dekoruotos grubokomis, bet raiškiomis dvasias globėjas įkūnijančių krokodilų ir gyvačių figūromis), akmens blokų su jaguarų, krokodilų atvaizdais, Saulės ir Mėnulio simboliais, įvairios keramikos (vėžlio, paukščio pavidalo indų, t. p. dekoruotų žmogaus veido, beždžionių, varlių reljefiniais atvaizdais arba geometriniais raštais), uolų piešinių.
Kolonijinio laikotarpio dailė
Po kolonizavimo vietiniai gyventojai toliau plėtojo tradicinius amatus, daugiausia keramiką, pintus ir iš plunksnų gaminamus dirbinius. Kolonijinio laikotarpio pradžios dailės kūriniai (daugiausia religiniai paveikslai bažnyčioms, liturginiai aukso, sidabro dirbiniai) buvo atvežami iš Ispanijos, Meksikos, Peru; vėliau į šalį dirbti atvyko Ispanijos dailininkai (iš jų mokėsi vietiniai). Nacionalinė dailė klostėsi lėtai, meninis gyvenimas suintensyvėjo 17 a. pirmoje pusėje Karakasui tapus didžiausiu šalies miestu ir kultūros centru; 18 a. čia jau kūrė apie 130 dailininkų. 18 a. pirmoje pusėje religinių paveikslų nutapė Francisco José de Lerma y Villegasas (kūrė 1719–53; ryšku flamandų, ispanų, italų dailės įtaka), Fernando Álvarezas Carneiro (1696–1744; ciklas Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimas Šv. Pranciškaus bažnyčioje Karakase), portretų – José Lorenzo Zurita (1695–1753); išsiskyrė skulptorius Enrique Antonio Hernándezas Prieto (kūrė 1742–45; šv. Petro statula Karakaso katedroje). 18 a. antros pusės žymiausias dailininkas – iš Kanarų salų atvykęs tapytojas, skulptorius, auksakalys Juanas Pedro Lópezas (1724–87); jo ir skulptoriaus Domingo Gutiérrezo (1709–93) kūriniai – rokoko stilistikos. Aktyviau ėmė kurti vietos dailininkai.
19 amžiaus dailė
1812 įvykęs žemės drebėjimas, iki 1821 trukusios kovos dėl nepriklausomybės pristabdė dailės plėtotę; reiškėsi tapytojai Juanas Lovera (1776–1841, vėliau nutapęs nacionalinių herojų portretų, kovų dėl nepriklausomybės tematikos istorinių paveikslų), José Hilariónas Ibarra (kūrė 1798–1854), skulptorius José de la Mercedas Rada (kūrė 1797–1855). Po kovų dėl nepriklausomybės meninis gyvenimas atgijo. 1835 Karakase įsteigta Piešimo ir tapybos akademija (1849 pervadinta Dailiųjų menų akademija; vėliau reorganizuota). Į šalį iš užsienio atvyko mokslininkų ir dailininkų (C. Pissarro, kiti), jie tyrinėjo Venesuelos kraštovaizdį, papročius, fiksavo savo įspūdžius piešiniuose ir paveiksluose.
19 a. antroje pusėje intensyviai kūrė vietiniai dailininkai (daugelis jų buvo studijavę Europoje). Vienas žymiausių – Martinas Tovaras y Tovaras (1827–1902), prezidento A. Guzmáno Blanco oficialus tapytojas; daugiausia kūrė portretus ir istorinius paveikslus (ryšku akademizmo įtaka). Akademistinių su vėlyvojo romantizmo bruožais religinio, mitologinio, istorinio, buitinio žanro kompozicijų nutapė Arturo Michelena (1863–98), realistinės stilistikos paveikslų – Cristóbalas Rojasas (1859?–90). Šio laikotarpio skulptūroje vyravo nacionalinius herojus vaizduojančios statulos.
A. Michelena. Miranda „La Carracos“ kalėjime (aliejus, 1896, Nacionalinio meno galerija Karakase)
20 amžiaus–21 amžiaus pradžios dailė
Venesuelos dailės modernėjimui 20 a. pradžioje daug įtakos turėjo Paryžiuje studijavusio Tito Salaso (1888–1974) kūryba (impresionistiniai, realistiniai ir kitos stilistikos paveikslai). 1912 Karakase susibūrė Dailiųjų menų draugija, kurios nariai (Manuelis Cabré, 1890–1984, Antonio Edmundo Monsanto, 1890–1948, kiti) priešinosi Dailiųjų menų akademijos propaguojamam akademizmui; susipažinę su prancūzų impresionizmo, P. Cézanne’o kūryba, jie išpopuliarino peizažo žanrą, atnaujino tapybos stilistiką. Peizažų nutapė Emilio Boggio (1857–1920), Federico Brandtas (1878–1932; nutapė ir interjerų), Rafaelis Monasteriosas (1884–1961), Armando Reverónas (1889–1954), portretų ir natiurmortų – Marcosas Castillo (1897–1966), skulptūrų sukūrė Francisco Narváezas (1905–82).
A. Otero. Saulės bokštas prie Guri tvenkinio (fragmentas, 1986)
20 a. viduryje padidinus finansavimą studentus imta siųsti studijuoti dailės į kitas šalis, ten jie patyrė meno įvairių krypčių įtaką. Siurrealistinių paveikslų nutapė Hectoras Poleo (1918–89), kubistinių, ekspresionistinių – J. Borgesas (g. 1931), informel, geometrinę abstrakciją tapyboje ir grafikoje plėtojo Mercedesa Pardo (1921–2005), Marisol (1930–2016) sukūrė popartinių skulptūrų; Oswaldo Wigaso (1926–2014) paveikslai, skulptūra ir keramika įkvėpta ikikolumbinio meno. Žymūs oparto ir kinetinio meno atstovai – J. R. Soto, C. Cruzas-Diezas, A. Otero (jo Saulės bokštas, Venesuelos šiuolaikinės dailės vienas simbolių, 1986 pastatytas prie Guri tvenkinio). 20 a. pabaigos–21 a. pradžios Venesuelos menui būdinga krypčių, stilistikos, tematikos įvairovė; plėtojamos tradicinės dailės šakos (tapyba, grafika, skulptūra), kuriamos instaliacijos, videomenas, kita.
Žymesni šiuolaikiniai menininkai: Gisela Romero, Meyeris Vaismanas (abu g. 1960), Julio Césaris Aguilera Peña (g. 1961), Emilia Azcarate, José Antonio Hernándezas-Diezas (abu g. 1964), Muú Blanco (g. 1966), Alexanderis Apóstolas, Luisas Molina-Pantinas, AlbertoCavalieri (visi g. 1969), Mariana Bunimov, Jaime Gili (abu g. 1972), Astolfo Funesas (g. 1973). Méridoje rengiama šiuolaikinio meno tarptautinė bienalė.
1179
Venesuelos kultūra
Venesuelos konstitucinė santvarka
Venesuelos partijos ir profsąjungos
Venesuelos ginkluotosios pajėgos