Venesuelos gamtinis žemėlapis
Venesuèlos gamtà
Krantai
Venesuelos kranto linijos ilgis apie 2800 kilometrų. Krantai vingiuoti, daugiausia žemi, smėlėti (vietomis yra uolėtų, Orinoco deltoje – pelkėti), pakrantėse yra koralų rifų. Didžiausios įlankos: Venesuelos įlanka, Parijos įlanka.
Didžiausi pusiasaliai: Guajiros pusiasalis (Venesuelai priklauso pietinė dalis), Paraguanos pusiasalis, Parijos pusiasalis.
Karibų jūroje prie Venesuelos krantų yra nedidelių salų; didžiausios: Margarita (plotas 1071 km2), La Tortuga (156 km2), La Blanquilla (65 km2).
Cuquenáno stalkalnis (Venesuelos, Brazilijos ir Gajanos pasienis)
Reljefas
Venesuelos šiaurėje ir šiaurės vakaruose driekiasi kalnų grandinės – dvi Šiaurės vakarų Andų Rytų Kordiljeros šiaurinės atšakos. Aukščiausia yra šiaurės rytinė šaka – Méridos Kordiljera (didžiausias aukštis – 5007 m, Bolívaro kalnas; Venesuelos aukščiausia viršūnė), toliau rytuose pereinanti į Karibų Andus (ištįsę palei Karibų jūros pakrantę; didžiausias aukštis 2765 m, Naiguatá kalnas), šiaurėje – į Segovijos aukštumą. Tarp jų ir Karibų jūros yra siaura pakrantės lygumų juosta. Rytų Kordiljeros šiaurės vakarinė šaka (Sierra de Perija) ištįsusi Venesuelos ir Kolumbijos pasieniu; tarp jos ir Méridos Kordiljeros tarpukalnių įduboje įsiterpusi aliuvinė Maracaibo žemuma.
Venesuelos vidurinėje dalyje plyti aliuvinė Orinoco žemuma (vidutinis aukštis 100–300 m), susidariusi tektoninėje įduboje. Žemumos didiausią dalį (esančią Orinoco kairiajame krante) užima lygumos, vadinamos lianomis (llanos).
Į pietus nuo Orinoco žemumos yra Gvianos plokščiakalnis (dažniausias aukštis iki 400 m, didžiausias – 3014 m, Neblinos kalnas Venesuelos ir Brazilijos pasienyje), užimantis beveik 50 % Venesuelos teritorijos. Gilūs upių slėniai skaido jį į skirtingo aukščio kristalines denudacines lygumas, plynaukštes, kalnagūbrius. Šalies šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje (Anduose) dažni žemės drebėjimai, yra karstinių reljefo formų, urvų (Guácharų urvas Karibų Anduose).
Klimatas
Klimatas subekvatorinis, pietiniame pakraštyje – ekvatorinis; daugiausia drėgnas. Vasaros karštos ir lietingos, žiemos sausos. Vidutinė metinė oro temperatūra žemumose 26–29 °C, Gvianos plokščiakalnyje 20–24 °C, kalnuose 12–19 °C (aukščiau 2000 m – iki 10 °C).
Kritulių kiekis didėja iš šiaurės į pietus. Sausiausia yra Venesuelos šiaurės vakarinėje pakrantėje (prie Venesuelos įlankos), per metus iškrinta iki 500 mm kritulių. Orinoco žemumoje iškrinta 1000–1400 mm, Gvianos plokščiakalnyje – 2000–3000 mm kritulių per metus.
Drėgnasis sezonas trunka gegužės–spalio, sausasis – gruodžio–kovo mėnesiais (skirtingose Venesuelos dalyse šiek tiek skiriasi, pietvakarinėje dalyje drėgna visus metus).
Sniego linija kalnuose (Méridos Kordiljeroje) yra 4600 m aukštyje.
Casanarito upė (Apurės valstijos teritorija)
El Hachos krioklys Canaimos nacionaliniame parke
Vidaus vandenys
Apie 80 % Venesuelos teritorijos priklauso Orinoco (Venesuelos didžiausia upė, ilgis 2736 km) baseinui (didžiausi intakai Venesueloje: Caroní, Caura, Apure, Arauca). Apie 270 km upe eina Venesuelos ir Kolumbijos siena. Į Karibų jūrą įteka daug trumpų upių (ilgiausia – Tocuyo, 440 kilometrų). Upės maitinamos lietaus vandenų, drėgnuoju sezonu patvinsta (Orinoco baseino upės). Churúno (Caroní intako) aukštupyje yra aukščiausias pasaulyje Ángelio krioklys (1054 metrai). Elektros energijai gaminti daugiausia naudojama Orinoco dešiniųjų intakų (tekančių iš Gvianos plokščiakalnio) vanduo.
Ežerų daugiausia Venesuelos šiaurėje; didžiausi – Maracaibo ežeras (plotas 16 300 km2), Valencijos (350 km2). Méridos Kordiljeroje yra daug nedidelių ledyninių ežerų.
Didžiausias tvenkinys – Guri (4250 km2).
Orinoco žemumoje (ypač deltoje) daug pelkių.
Dirvožemiai
Gvianos plokščiakalnyje vyrauja geležaliuminžemiai, Orinoco žemumoje – salpžemiai, šlynžemiai, rūgštžemiai. Kalnuose ir aukštumose daugiausia rudžemių ir kalkžemių. Maracaibo žemumoje yra salpžemių, verstžemių, Venesuelos įlankos pakrantėje – kalciažemių, rudžemių.
Augalija
Miškai užima 52,5 % Venesuelos teritorijos (2010); dėl intensyvaus kirtimo jų mažėja (1990 buvo 64 %). Drėgnieji atogrąžų miškai auga Maracaibo žemumoje, Orinoco deltoje, Gvianos plokščiakalnyje, kalnų žemutiniuose šlaituose. Savanos (užliejamos ir sausosios) ir retmiškiai užima apie 40 % Venesuelos teritorijos, vyrauja Orinoco žemumoje, sausųjų savanų yra Gvianos plokščiakalnyje. Karibų jūros pakrantėje, Segovijos aukštumoje, Andų kalnų pietiniuose šlaituose vyrauja kserofitinė, Venesuelos įlankos pietinėje pakrantėje – pusdykumių augalija.
Kai kur pakrantėse ir Orinoco deltoje yra mangrovių sąžalynų, upių slėniuose – galerinių miškų. Kalnuose aukščiau miško juostos ribos (2800 m) vyrauja stepės, paramo tipo augalija.
Gyvūnija
Venesueloje yra daugiau kaip 300 žinduolių (daugiau kaip 4 % rūšių endeminės), daugiau kaip 1400 paukščių (daugiau kaip 3 %), daugiau kaip 300 roplių (apie 20 %), apie 300 varliagyvių (daugiau kaip 40 %), apie 1200 (apie 12 %) žuvų rūšių. Miškuose veisiasi jaguarai, ocelotai, pumos, lokiai, elniai, lapės, įvairių rūšių beždžionės. Orinoco žemumoje – tapyrai, kapibaros, krokodilai, kaimanai, ūdros, įvairių rūšių gyvatės; gausu paukščių (ypač Orinoco deltoje).
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos užima 54 % Venesuelos teritorijos. Daugiausia saugoma drėgnieji atogrąžų miškai. 43 nacionaliniai parkai (apie 20 % Venesuelos teritorijos); seniausi – Henri Pittier (įkurtas 1937) ir Sierra Nevados (1952), didžiausi – Parimos-Tapirapecó (plotas 38 290 km2), Canaimos nacionalinis parkas (30 000 km2; įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą, 1994), Seranía de la Neblinos (13 600 km2).
2 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai: Alto Orinoco-Casiquiarės (1993) ir Orinoco deltos (2009).
5 saugomos teritorijos įtrauktos į Ramsaro vietovių (įsigaliojo 1988) sąrašą (bendras plotas 265 668 hektarai).
Venesuelos konstitucinė santvarka
Venesuelos partijos ir profsąjungos
Venesuelos ginkluotosios pajėgos