Venesuèlos mùzika
Liaudies muzika
eitynės per Devintinių iškilmes
Autochtonų indėnų dainoms, lopšinėms, šamanų ritualo giesmėms būdinga mikrotoninė sandara, tempų, ritmo, tembrų kaita; dažnai pritariama moliūgo žievės barškučiais. Afrovenesueliečių dainos, katalikiškos šventųjų garbinimo giesmės turi jų protėvynės (Kongo, Sudano, Angolos) muzikos bruožų. Vyrauja pentatonika ir heksatonika, būdinga sinkopės, responsorinis atlikimo būdas; laisvo metro vokalo melodika derinama su reguliarios ritmikos (dažnai poliritminiu) akompanimentu. Naudojami daugiausia mušamieji muzikos instrumentai, tarp jų – bambuko lazdelės, marakos ir kiti idiofonai, cilindriniai būgnai, marimba, nosinė fleita ir kiti. Labiausiai paplitęs ispanų kilmės folkloras; jame esama ir arabų muzikos savybių. Vyrauja darbo dainos, Kalėdų ciklo ir Kryžiaus vigilijų giesmės.
Nuo 18 a. pabaigos Karakase rengti Kalėdų ir Velykų vaidinimai; jiems muzikos sukūrė ir profesionalūs kompozitoriai. Itin gausu šokių muzikos. Valso pobūdžio šokyje choropo (būdinga poliritmika, hemiolės, 3/4 ir 6/8 metrų kaita) esama visų etninių grupių muzikos savybių. Liaudies muzikoje paplitę kolonistų atvežti viuela, gitara, arfa, smuikas, klavikordas ir kiti muzikos instrumentai (dauguma jų įgavo vietinius pavidalus).
Bažnytinė muzika
Apie misionierių vienuolių platinto grigališkojo choralo giedojimą ir vargonavimą Karakaso katedroje žinių yra iš 16 a. pabaigos. Kapucinas D. de los Ríosas (m. 1670) karibų kalbomis sukūrė motetų ir viljansikų. Muzikos mokyta kunigų seminarijoje, Venesuelos centriniame universitete Karakase (įkurtas 1725). 1771 muzikas kunigas P. Palaciosas y Sojo (1739–99) įkūrė Šv. Pilypo Nerio oratorijos kongregaciją ir muzikos mokyklą (veikė 1783–99); mokyklos auklėtiniai su vyresnės kartos atstovais sudarė kompozitorių grupę (vadinama Chacao mokykla), kuri sukūrė mišių, motetų (žymiausias kompozitorius – J. A. Lamasas, 1775–1814).
Profesionalioji muzika 19 amžiuje
1808 Karakase operos spektaklių pastatė gastroliuojanti prancūzų trupė, vėliau prancūzų ir italų kitos operos trupės. 1819 kompozitorius ir smuikininkas L. Gallardo (1773–1837) bei kompozitorius ir muzikologas J. Meserónas Karakase įsteigė Filharmonijos draugiją bei Muzikos ir deklamacijos akademiją (dabar Aukštoji muzikos mokykla). Koncertai, operų spektakliai buvo rengiami Teatro de la Zarzuela, vėliau Municipaliniame Karakaso teatre. Žymesni 19 a. kompozitoriai: J. M. Montero (1782–1869), J. M. Osorio (1803–52; sukūrė pirmąją komiškąją operą El Maestro Rufo Zapatero 1847; išliko fragmentai), F. Larrazábalis (1816–73), J. A. Montero (1832–81; sukūrė pirmąją operą Virginia 1873), F. Villena (1835–1900; sarsuelų autorius), R. Delgado Palaciosas (1867–1902). Išgarsėjo pianistė, dainininkė, dirigentė ir kompozitorė M. T. Carreño, kompozitorius R. Hahnas (1875–1949).
Prefesionalioji muzika 20 amžiuje–21 amžiaus pradžioje
20 a. pirmoje pusėje kompozitorių kūrybą paveikė kai kurios poromantinės muzikos idėjos, prancūzų impresionizmas, sustiprėjo tautinio savitumo bruožai (itin ryškūs J. B. Plazos, 1898–1965, kūryboje). V. E. Sojo (1887–1974) su kitais 1930 įsteigė chorą Orféon Lamas ir Venesuelos simfoninį orkestrą (20 m. jo dirigentas), jis buvo Aukštosios muzikos mokyklos direktorius, išugdė C. Figueredo (1899–1995), E. Castellanosą (1915–84), A. Estévezą (1916–88) ir kitus kompozitorius. 20 a.antroje pusėje paplito moderniosios ir avangardinės muzikos tendencijos.
Jas plėtojo R. H. Lópezas (1918–91), A. Rago (g. 1930), J. L. Muñosas, A. Del Mónaco (g. 1938), R. Teruelis (g. 1956), G. Matamorosas (g. 1957), M. L. Arencibia (g. 1959), A. Izarra (g. 1959), D. Arismendi (g. 1962), graikų kompozitorius J. Joanidis (g. 1938) bei jo mokiniai M. Astoras (g. 1958), J. Benzaquénas, C. Duarte (1957–2003), E. Mendoza (g. 1953) ir kiti. Menų institute Karakase įsteigta elektroninės muzikos laboratorija. Žymesni atlikėjai: dirigentai A. Rugelesas (g. 1949), E. Marturetas (g. 1953), R. Saglimbeni (g. 1962), N. Luis‑Bassa (g. 1966), G. Dudamelis (g. 1981), pianistai M. Moleiro (1904–79), G. Montero (g. 1970), L. Parésas, dainininkai F. Alemán, A. Salazar, E. Almenar (g. 1926), M. Muños, I. Salazar, A. Machado (g. 1976), I. García, fleitininkai (g.v1959), A. Abreu, H. Barradasas (g. 1964), gitaristas R. Borgesas Requena (1882–1967) ir jo mokiniai A. Díasas (1923–2016), A. Lauro (1917–86).
diriguoja Venesuelos dirigentas Jose Luisas Gomezas-Riosas (muzikos festivalis Las Palmase, Ispanija, 2011)
Muzikinės institucijos
T. Carreno teatras Karakase (architektai T. L. Marciano, J. Sándovalis, D. Kunckelis, 1970–83)
Muziko ir politiko J. A. Abreu (g. 1939) iniciatyva 1975 sukurta Nacionalinė jaunimo ir vaikų orkestrų sistema (2006 veikė 135 jaunimo ir 75 vaikų simfoniniai orkestrai), muzikos mokyklos, išplėtotas chorų sąjūdis. Karakase veikia Aukštoji muzikos mokykla, Muzikos studijų universitetinis institutas, Scenos ir muzikos meno institutas. Rengiami Lotynų Amerikos, šiuolaikinės, senovinės muzikos ir kiti festivaliai, muzikologų konferencijos. Karakase yra Bolívaro, Nacionalinės filharmonijos, Venesuelos, Falcóno ir Municipalinis simfoniniai orkestrai, dar 25 simfoniniai orkestrai veikia kituose miestuose. Operos trupės vaidina Karakaso miesto ir Carreño kultūros komplekso teatruose, Valencijos miesto teatre. Nacionalinis operos teatras yra Maracaibo, Operos teatras – Maracay.
Venesuelos ir Lietuvos muzikiniai ryšiai
1955–62 Karakase operos trupėse dainavo A. Pavasaris. 1947–56 Venesuelos simfoniniame orkestre griežė violončelininkas V. Dapšys. 1993–94 Karakaso dainavimo akademijoje dėstė A. Stasiūnaitė, V. Noreika, E. Kaniava. Kitose muzikos mokymo įstaigose 1993–96 dirbo pianistas A. Končius, 1993–2011 dirbo ir koncertavo smuikininkas R. Butvila, baleto pedagogė R. Railaitė-Butvilienė.
L: A. Calzavara Historia de la Musica en Venezuela Caracas 1987; N. Tortolero Compositores venezolanos: desde la colonia hasta nuestros dias Caracas 1995; D. Olsen Music of the Warao of Venezuela Gainesville 1996.
1552
Venesuelos kultūra
Venesuelos konstitucinė santvarka
Venesuelos partijos ir profsąjungos
Venesuelos ginkluotosios pajėgos