Veñgrijos gamtà
Vengrijos gamtinis žemėlapis
Reljefas
Vyrauja lygumos. 84 % paviršiaus yra iki 200 m, 14 % – 200–400 m, 2 % – daugiau kaip 400 m aukščio. Vengrija užima Dunojaus vidurupio lygumos šiaurinę dalį. Iš šiaurės į pietus tekantis Dunojus dalija Vengriją į dvi beveik lygias dalis. Į rytus nuo Dunojaus plyti Alföldas (dažniausias aukštis 85–120 m), padengtas storu (vietomis iki 30 m) liosų ir smėlingų nuosėdų sluoksniu. Šiaurės vakarinę dalį užima Kisalföldas (100–200 m), padengtas aliuvinėmis nuosėdomis.
Bükko kalnai
Palei Vengrijos vakarinį ir šiaurinį pakraštį driekiasi neaukštos kalnų grandinės. Vakaruose (prie Austrijos sienos) – Rytų Alpių šakos – Soprono ir Kőszego kalnai (aukštis iki 882 m), susidarę iš paleozojaus gneisų ir kristalinių skalūnų. Šiaurėje (prie Slovakijos sienos) plyti iš klinčių ir vulkaninių uolienų susiformavę Karpatų kalnų pakraščiai: Börzsöny, Cserháto, Mátros, Bükko, Zempléno kalnai. Mátros masyve yra aukščiausias Vengrijos taškas – 1014 m, Kékeso kalnas. Vengrijos vakaruose, tarp Alföldo ir Kisalföldo, yra Uždunojė, kurios vakarinėje dalyje ištįsę iš klinčių, dolomitų ir vulkaninių uolienų susidarę labai dislokuoti Bakony (aukštis iki 704 m), Vérteso, Piliso (iki 757 m) horstiniai masyvai, pietinėje dalyje – Mecseko kalnai. Vengrijos šiaurėje, prie Slovakijos sienos, yra karstinių reljefo formų; tarp jų – Aggteleko Karsto urvas (bendras ilgis 22 km, Vengrijoje – 15 kilometrų).
Klimatas
Klimatas vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Sausio mėnesio aukščiausia temperatūra 0–2 °C, liepos mėnesio – 26–27 °C, žemiausia apie –6 °C. Per metus iškrinta 500–600 mm kritulių; daugiausia – gegužę–rugpjūtį. Būna sausrų. Žiemą Vengrijos vakarinėje dalyje nuo Alpių pučia fenai, vasarą Balatono ežero pakrantėse – brizai.
Vidaus vandenys
Vengrijos teritorija priklauso Juodosios jūros baseinui. Per visą Vengriją teka Dunojaus vidurupis (šiaurės vakaruose upe 150 km eina Slovakijos ir Vengrijos siena, toliau teka iš šiaurės į pietus). Kitos didesnės upės yra Dunojaus intakai Tisa (teka lygiagrečiai su Dunojumi per Alföldą), Rába, Tisos intakas Körösas. Dažni potvyniai; apsaugai nuo jų pastatyta daugiau kaip 4000 km pylimų. Upių vanduo naudojamas laukams drėkinti. Vengrijoje yra daugiau kaip 1200 natūralių ir dirbtinių ežerų. Didžiausias – Balatonas (plotas 596 km2). Vengrijos ir Austrijos pasienyje telkšo Neusiedlio ežeras (plotas 315 km2, Vengrijoje – 87 km2). Tisos ir Dunojaus slėniuose daug senvaginių ežerų. Gausu mineralinių ir terminių versmių (daugiau kaip 1000). Terminių versmių daugiausia yra prie Balatono ežero, Uždunojėje, Budapešte ir jo apylinkėse, Karpatų kalnų masyvuose.
Terminis Hevizo ežeras
Dirvožemiai
Alfölde vyrauja juodžemiai ir juosvažemiai, be jų, tarp Tisos ir Köröso yra sūrožemių, į vakarus nuo Kecskeméto – druskožemių, tarp Tisos ir Dunojaus – smėlžemių ir pradžiažemių. Uždunojėje vyrauja kalciažemiai, Vengrijos vidurinėje ir vakarinėje dalyse, plačiuose upių slėniuose – šlynžemiai, salpžemiai, aukštesnėse vietose (Karpatų, Mecseko kalnuose) – rudžemiai ir išplautžemiai.
Augalija
Miškai užima 21,5 % Vengrijos teritorijos; daugiausia auga ąžuolai, bukai, liepos, skroblai, kėniai. Miškų daugiausia kalnų šlaituose, aukščiau 300–400 metrų. Vengrijos rytinėje, pietrytinėje ir pietinėje dalyse – miškastepės bei natūralios stepės, vadinamosios puštos.
Gyvūnija
Veisiasi ežiai, kiškiai, lapės, peliniai graužikai, starai, įvairių rūšių elniai, šernai. Peri geniai, pelėdos, strazdai, varnėnai, vieversiai, baltieji garniai. Ežeruose ir upėse gausu žuvų (daugiausia karšių, lydekų, sterkų).
Aplinkos apsauga
Vengrijos gamtai didžiausę grėsmę turi vandens užterštumas nitratais, sukeliantis ežerų užžėlimą, t. p. didelė atmosferos tarša sieros, anglies dioksidais, metano dujomis.
Saugomos teritorijos užima apie 10 % Vengrijos ploto. Yra 10 nacionalinių parkų, 37 vaizdingo kraštovaizdžio vietovės. Seniausias yra Kiskunsági nacionalinis parkas (įkurtas 1971, nuo 1979 biosferos rezervatas). Į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Aggteleko karsto urvai (kartu su Slovakijos karsto urvais, 1995; nuo 1979 biosferos rezervatas), Hortobágy nacionalinis parkas (saugomos puštos, 1999; nuo 1979 biosferos rezervatas), Fertő-Hanságo nacionalinio parko kultūrinis kraštovaizdis (2001; nuo 1979 biosferos rezervatas). Piliso (nuo 1980), Muros-Dravos-Dunojaus upių (1912, tarpvalstybinis, dalis Kroatijoje) biosferos rezervatai (UNESCO programa Žmogus ir biosfera). 29 Ramsaro konvencijos (Vengrijoje įsigaliojo 1979) saugomos vietovės (plotas 2606,68 km2).
Vengrijos konstitucinė santvarka
Vengrijos partijos ir profsąjungos
Vengrijos ginkluotosios pajėgos