Veñgrijos knas. 1896 Budapešte pirmą kartą parodyti brolių Auguste’o ir Louis Lumière’ų trumpametražiai filmai. 1901 šalyje sukurtas pirmas trumpametražis filmas Šokis (A táncz, režisierius B. Zsitkovszky, 1867–1930; neišliko). 20 a. pradžioje kino pramonė sparčiai plėtėsi; 1908–19 šalyje veikė apie 30 kino studijų ir filmus platinančių bendrovių. 1909 Budapešte įkurta Vengrijos kinematografininkų sąjunga. 1912 sukurtas pirmasis vengrų vaidybinis filmas Šiandien ir rytoj (Ma és holnap, manoma, režisierius M. Kertészas, nuo 1926 M. Curtizas; neišliko). 1912 Budapešte įkurta kino studija Hunnia (veikė specialiai jai suprojektuotame pastate), A. Kordos ir I. Várnai iniciatyva pradėtas leisti kino žurnalas Pesti Mozi. Per I pasaulinį karą sustabdžius užsienio filmų importą išaugo nacionalinių filmų gamyba (daugiausia ekranizuota užsienio ir vengrų literatūros klasikos kūrinių, garsėjo aktorė L. Berky, 1886–1958). Po 1919 politinių neramumų ir į valdžią atėjus M. Horthy (valdė 1920–44) kino pramonė buvo nacionalizuota, iš Vengrijos emigravo žymiausi kino veikėjai (režisieriai M. Kertészas, A. Korda, Z. Korda, 1895–1961, P. Fejösas, 1897–1963, B. Baloghas, 1885–1945, kinotyrininkas B. Balázsas). 3 dešimtmetyje kino raida sumenko. 4 dešimtmečio pradžioje sukurti pirmieji garsiniai vaidybiniai filmai: Tik viena mergina visame pasaulyje (Csak egy kislány van a világon 1930), Svajonių automobilis (Meseautó 1934, abiejų režisierius B. Gaális, 1893–1945), Liokajus Ipolitas (Hyppolit, a lakáj 1931, režisierius I. Székely, 1899–1979), Pavasario liūtis (Tavaszi zápor 1932, režisierius P. Fejösas). 4–5 dešimtmetyje garsėjo aktoriai G. Kabosas (1887–1941), P. Jávoras (1902–59), K. Karády (1910–90), B. Goll (1927–2014), F. Gaal.
Per II pasaulinį karą sukurta kino kronikų; 1942 uždraudus Jungtinių Amerikos Valstijų kino filmų importą kino gamyba išaugo (neorealizmo bruožų turintis filmas Žmonės kalnuose / Emberek a havason 1942, režisierius I. Szőtsas, 1912–98, Kažkur Europoje / Valahol Európában 1947, režisierius G. von Radványi). 1948 kino pramonė buvo vėl nacionalizuota, pradėta kurti socialistinio realizmo krypties filmai (Žemės pėda / Talpalatnyi föld 1948, režisierius F. Bánas, 1902–69; Ana Szabo / Szabóné 1949, Katalinos vestuvės / Kis Katalin házassága 1950, abiejų režisierius F. Máriássy; Ypatinga žymė / Különös ismertetöjel 1955, režisierius Z. Várkonyi).
Vengrijos kino plėtotei įtakos turėjo 1961 Budapešte įkurta B. Balázso kino studija. 5–7 dešimtmetyje muzikinių ir kino komedijų režisavo M. Keleti (Mano kvailybės istorija / Butaságom története 1965, Miša – aristokratas / Mágnás Miska 1948). Dalis 5–7 dešimtmetyje sukurtų filmų buvo cenzūruoti (Karti tiesa / Keserü igazság 1956, režisierius Z. Várkonyi, leistas rodyti 1986, Liudytojas / A tanú 1969, režisierius P. Bacsó, parodytas 1981). Z. Fábri (Karuselė / Körhinta 1955, Dvidešimt valandų / Húsz óra 1964), A. Kovácso (Šaltos dienos / Hideg napok 1966, Lietuvoje rodytas pavadinimu Gaudynės sausyje, Estafetė / Staféta 1970), M. Jancsó (Žvaigždės ir kareiviai / Csillagosok, katonák 1967, Tyla ir riksmas / Csend és kiáltás 1968), K. Makko (Meilė / Szerelem 1971, pagal T. Déry, Kitas požiūris / Egymdsra nézve 1982) filmuose nagrinėjama istorijos ir individo santykis, priespaudos įvairūs aspektai, tautos istorinės kaltės klausimai.
Vengrija. Filmo Karuselė kadras (1955, režisierius Z. Fábri; Mari – M. Törőcsik, Matė – I. Soósas)
Z. Fábri (Ponas mokytojas Hanibalas / Hannibál tanár úr 1956, pagal F. Mórą, Vengrijoje draustas rodyti), I. Gaálio (Aukštoji mokykla / Magasiskola 1970) filmuose atskleidžiama slogi totalitarizmo atmosfera, F. Kósos poetiškoje kino baladėje Dešimt tūkstančių dienų (Tízezer nap 1967, dar vadinamas Dešimt tūkstančių saulių) plėtojama kolektyvizacijos tema. 7–8 dešimtmetyje garsėjo aktoriai G. Cserhalmi, Z. Latinovitsas, É. Ruttkai, A. Szirtesas, M. Törőcsik. Pripažinimo sulaukė Z. Huszáriko poetinė kino drama Sinbadas (Szindbád 1971, pagal G. Krúdy). 20 a. antroje pusėje režisierius I. Szabó (Pasitikėjimas / Bizalom 1980, trilogija Mefistas / Mephisto 1981, Pulkininkas Redlis / Colonel Redl 1985, Hanussenas / Hanussen 1988; jo kūrybai įtakos turėjo prancūzų Naujoji banga), F. Andráso (Kondoras / Dögkelselyü 1983, Didžioji karta / A nagy generáció 1986) filmuose nagrinėjama žmonių likimų sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, valdžios manipuliavimo žmonėmis temos. M. Mészáros trilogijoje Dienoraštis mano vaikams (Napló gyermekeimnek 1982), Dienoraštis mano mylimiesiems (Napló szerelmeimnek 1987), Dienoraštis mano tėtei ir mamai (Napló apámnak, anyámnak 1990) siejami asmeniniai išgyvenimai ir savo kartos istorinė patirtis. Savito stiliaus filmų sukūrė autorinio kino atstovas B. Tarras (Šeimos lizdas / Családi tüzfészek 1979, Werckmeisterio harmonijos / Werckmeister harmóniák 2000, Turino arklys / A Torinói ló 2011), jiems būdinga ilgi monologai, ilgai trunkantys stambūs planai, statiški, panoraminiai kadrai. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje reikšmingų filmų sukūrė režisieriai G. Fehéris (1939–2002; Aistra / Szenvedély 1998), P. Gotháras (g. 1947; Vengrijos grožybės / Magyar szépség 2003), I. Enyedi (g. 1955; Mano dvidešimtasis amžius / Az én XX. századom 1989), A. Janischas (g. 1957; Kita diena / Másnap 2004), J. Szászas (Vitmano berniukai / Witman Fiuk 1997), C. Bollóck (g. 1962; Iškos kelionė / Iszka utazása 2007), R. Vranikas (g. 1968; Juodas teptukas / Fekete kefe 2005, Transmisija / Adás 2009), S. Hajdu (g. 1972; Balti delnai / Fehér tenyér 2006), G. Pálfi (g. 1974; Taksidermija / Taxidermia 2006), K. Mundruczó (g. 1975; Delta 2008), A. Mátyássy (g. 1978; Prarastas laikas / Utolsó idök 2009). Kino veikėjai rengiami 1948 Budapešte įkurtame Teatro ir kino meno universitete (iki 2000 veikė įvairiais pavadinimais). 1965–2010 Pécse (nuo 1983 Budapešte) vyko kino festivalis Vengrijos kino savaitė (1965–89 Vengrijos vaidybinių filmų savaitė).
Vengrijos kultūra
Vengrijos konstitucinė santvarka
Vengrijos partijos ir profsąjungos
Vengrijos ginkluotosios pajėgos