Veñgrijos mùzika
Liaudies muzika
Pavasario šventės Budapešte eitynės (2018)
Liaudies muzika turi rytietiškų bruožų (homofoninė sandara, gausi melizmatika, laisvas ritmas). Ji iš esmės skiriasi nuo melodijų, kurias 19 a. pabaigoje kūrė mėgėjai kompozitoriai. 19 a. mėgėjų melodijos (nebuvo užrašomos natomis) šiuolaikiniuose rinkiniuose vadinamos liaudies dainomis. Vengrų liaudies melodijos dažniausiai strofinės. B. Bartókas skyrė seno ir naujo stiliaus vengrų dainas. Senojo stiliaus dainoms būdinga anhemitoninis pentatoninis garsaeilis ir žemyneigė melodija, kurios antroji dalis būdavo pirmosios pakartojimas kvinta žemiau. Naujojo stiliaus dainoms būdinga pakartojimai, melodijos reprizinė struktūra.
L. Dobszay (1935–2011) išskyrė apie 17 vengriškų dainų stilių, tarp jų – diatoninės raudos, psalmodinio tipo, žemyneigės (su paaukštintu V laipsniu) pentatoninės dainos, dūdmaišio dainos ir kitos. Tradicinę vengrų šokių muziką griežė piemenys, valstiečiai ir kaimo amatininkai. Po krikščionybės priėmimo (10 a.) liaudies muzika buvo veikiama bažnytinės muzikos. Nuo 10 a. liaudies muzikantai igricai epines dainas dainuodavo pritariant kobyzu, liutnia ir smuiku. Dainų siužetams, atlikimo manierai įtakos turėjo menestrelių kūryba. 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje atsirado lyrinių (vadinamųjų gėlių) dainų.
Vengrijos romų muzika
Svarbią muzikinio palikimo dalį sudaro romų (čigonų) muzika. Bojaš romų repertuaras – Kalėdų dainos (siauros, pentachordo apimties), vaikų dainos, lopšinės, baladės, lyrinės dainos. Vlachų romų repertuarą sudaro lėtos dainos ir šokių melodijos. Lėtos dainos dažnai atliekamos unisonu su subtilia heterofonija. 20 a. pabaigoje miesto muzikantai šią tradiciją išplėtojo į polifoninį audinį. Dainoms pritariama šaukštais, indais ir kitkuo. Tradiciškai romai vengrų aukštuomenei grieždavo instrumentinę muziką. 21 a. pradžioje daugiausia atliekama vokalinė muzika pritariant gitaroms (repertuarą sudaro vengrų ir romų melodijų mišinys). Vengrų romai dainuoja tercijomis, kartais pereidami į daugiabalsį audinį. Romų ansamblį dažniausiai sudaro 2 smuikai, kontrabosas ir cimbolai, kartais dar ir klarnetas bei violončelė. Vengrų ansambliai (6–8 muzikantai) dažniausiai pūsdavo varinius pučiamuosius muzikos instrumentus, kartais grieždavo dar ir romų styginiais. Profesionalūs romų muzikantai vietoj dūdmaišio ėmė griežti smuiku (dūdmaišiu grojama tik šiaurėje). 21 a. pradžioje populiari liaudies šokių muzika, veikia šokių namai, tradicinė muzika vartojama ir šiuolaikinėje populiariojoje muzikoje. Žymesni vengrų muzikologai, tiriantys senąją ir liaudies muziką: J. Szendrei (g. 1938), L. Dobszay, B. Sárosi (g. 1925).
Profesionaliosios muzikos raida iki 16 amžiaus
Profesionalioji muzika plėtojama nuo 10 amžiaus. Priėmus krikščionybę atsirado ir Romos liturgija bei liturginis giedojimas, sukurta bažnytinių mokyklų sistema. Išliko to laikotarpio grigališkojo choralo dokumentų. 12 a. viduryje jau būta linijinės notacijos. Liturginio giedojimo žanrai kurti nuo 11 a. (13 a. Raimundo Mišios šv. Steponui). 11 a. benediktinai Šv. Martyno vienuolyne (dabar Panonhalmoje) įsteigė mokyklą, kurioje mokyta ir muzikos teorijos. Kiti vienuolių ordinai plėtojo savą muzikos repertuarą. Iki viduramžių pabaigos katedrų, parapijinės ir vienuolynų mokyklos buvo muzikos edukacijos pagrindinės institucijos. Polifoninis giedojimas prasidėjo per binatim (dvibalsį giedojimą), kuris minimas nuo 13 amžiaus. Kiti polifonijos žanrai: 2, 3 ir 4 balsų cantiones, kondukto tipo Benedicamus tropai ir rondeliai. Iš 14–15 a. išliko motetų, pasaulietinės polifonijos kūrinių. Didikų rūmuose 12–13 a. atsirado kapelų, sudarytų daugiausia iš užsienio muzikantų. Dainininkų ordinas, vadinamasis regosok, arba combibatores, buvo svarbus rūmuose, jis išlaikė senas Rytų tradicijas. 12 a. pabaigoje karaliaus Emericho svitai priklausė trubadūrai G. Faiditas ir P. Vidalis. 14 a. įkurta nuolatinė rūmų kapela. Rašytiniuose šaltiniuose anksčiausiai minimi rūmų pūtikai ir būgnininkai bei jų šeimos (apgyvendinti atskiruose kaimuose, iš jų sudaryti kariniai daliniai). Kronikose minima puiki vengrų karo orkestro muzika. Nuo 13 a. pabaigos minimi vargonai, vargonininkai, vėliau ir kiti instrumentininkai.
Profesionalioji muzika 16–19 amžiuje
16 a. viduryje išspausdintas pirmasis Vengrijoje vokalinių kūrinių rinkinys. Išplitęs protestantizmas ne turkiškuose regionuose lėmė katalikų polifoninės muzikos žlugimą. Nustojus veikti vienuolynų mokykloms silpnėjo muzikinis raštingumas. Tuo laikotarpiu tik keli užsienio muzikai aplankė Vengriją, daugelis vengrų muzikantų išvyko į užsienį. Vakarinės dalies miestuose ir šiaurės bei rytų Karpatuose (ten gyveno nemažai vokiečių) gyvavo polifoninė muzika, O. di Lasso kūriniai buvo žinomi ir platinami, kaip ir kitų to laikotarpio kompozitorių muzika. Išliko ir vietos kompozitorių (Z. Zarevutijaus, J. Šimbracký, m. 1657, ir kitų) kūrinių rinkinių. Muzikinę veiklą ypač skatino didikų mecenatų Esterházy šeima (garsėjo jų rūmų kapela, 1761–90 jai vadovavo J. Haydnas). 18 a. pabaigoje paplito italų ir austrų muzika, imta statyti vokiečių operas.
Budapešto operetės teatro (architektai Fellner and Helmer, 1849) fragmentas, kairėje – I. Kálmáno skulptūra (skulptorius G. Veresas, 2007)
F. Liszto paminklas Łazienkų parke Varšuvoje (bronza, 2011, skulptorė K. Gerő)
18–19 a. kartu su kitais muzikos žanrais, muzikiniu teatru klostėsi ir vengrų šokių muzikos rūšis verbunkošas. Pirmoji vengrų teatro trupė suburta 1790–96 (vadovavo L. Kelemenas). 1793 atlikta pirmoji vengrų opera J. Chudy (1753–1813) Hercogas Pikko ir Jutka Perzsi. Draugija Kolozsvár įsteigė muzikos mokyklą, kuri 1837 tapo pirmąja konservatorija. 19 a. 4 dešimtmetyje muzikos centru tapo Peštas. 1837 atidarytas nacionalinis teatras, Pest‑Budos muzikos draugijos konservatorija (1840), filharmonija (1853), muzikos akademija (1875). 1884 atidarytas Budapešto operos teatras. Reikšmingų operų ir instrumentinių kūrinių, Vengrijos himno muziką sukūrė F. Erkelis. 19 a. muzikos raidai didelę reikšmę turėjo F. Liszto kūryba.
19 a. pabaigoje pagarsėjo dirigentai H. Richteris, A. Nikischas, smuikininkai M. Hauseris, E. Remenyi (1828–98), J. Joachimas, L. von Aueris, kompozitoriai K. Thernas (1817–86), G. Csaszaras, K. Huberas (1828–85). Jų vengriškos muzikos šaltiniai buvo verbunkošas, čardašas ir liaudiška daina. Vėliau profesionaliems muzikams įtaką darė vokiečių kompozitoriai romantikai, tautines tradicijas reprezentavo populiarios dainos, sukurtos kompozitorių mėgėjų. 19–20 a. operetes kūrė F. Leháras, I. Kálmánas, J. Huszka (1875–1960).
Ferenc Lehár
Profesionalioji muzika 20 amžiuje–21 a. pradžioje
groja Szegedo simfoninis orkestras
20 a. pradžioje kompozitoriai E. Dohnány, B. Bartókas, Z. Kodály, L. Weineris (1885–1960) pagarsėjo liaudies muzikos elementų naujoviška vartosena, savitu liaudiškų intonacijų ir modernistinės raiškos priemonių derinimu. Po 1945 pradėjo veikti nemažai naujų profesionalų ir mėgėjų muzikos kolektyvų. Žymesni kompozitoriai: F. Szabó (1902–69), P. Kadosa, F. Farkasas (1905–2000), G. Ránki (1907–92), B. Tardosas (1910–66), E. Szervánszky (1911–77), E. Szekely (1912–89) Z. Durkó, A. Mihály (1917–93), P. Járdányi (1920–66), G. Ligeti, G. Kurtágas, A. Bozay (1939–99), L. Sáry (g. 1940), Z. Jeney (1943–2019), L. Vidovszky (g. 1944), T. Szemzö (g. 1955).
Muzikos atlikėjai: dirigentai G. Sebastianas (1903–89), J. Ferencsikas (1907–84), G. Solti, pianistė A. Fischer, smuikininkas J. Szigeti, dainininkės P. László (1947–2010), E. Marton, S. Sass. Muzikologai: A. Molnéras (1890–1983), B. Szabolcsi (1899–1973), J. Ujfalussy (1920–2010). Operos teatrai veikia Budapešte, Pécse, Szegede, Debrecene, Miskolce.
Muzikinį folklorą renka ir tiria Vengrijos mokslų akademijos Liaudies muzikos skyrius (įsteigtas 1953). Nuo 1961 Budapešte veikusi draugija Bartóko archyvas 1969 pertvarkyta į Muzikologijos institutą. 1949 įkurta Vengrijos muzikų asociacija. Vengrijoje koncertavo lietuvių muzikos kolektyvų, solistų.
Vengrijos-Lietuvos muzikiniai ryšiai
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 16 a. dirbo Vengrijos liutnininkas ir kompozitorius V. Bakfarkas. 1926–41 Lietuvoje dėstė, koncertavo vengrų smuikininkas L. Hajósas. Koncertavo Vengrijos muzikos kolektyvų, solistų. 1968 Liszto aukštojoje muzikos mokykloje stažavo R. Kašponis, 1969 – Vilniaus kvartetas, 1981 – Čiurlionio kvartetas.
L: B. Bartók Hungarian Folk Music Budapest 1931; E. Haraszti La Musique hongroise Budapest 1933; B. Szabolcsi A Concise History of Hungarian Music Budapešt 1964; Z. Kodaj Vengerskaja narodnaja muzyka Budapešt 1961.
803
Vengrijos kultūra
Vengrijos konstitucinė santvarka
Vengrijos partijos ir profsąjungos
Vengrijos ginkluotosios pajėgos