veñgrų kalbà, priklauso uraliečių kalbų šeimos ugrų kalbų šakai. Artima chantų kalbai ir mansių kalbai. Daugiausia vartojama Vengrijoje (valstybinė kalba), t. p. Rumunijoje, Slovakijoje, Serbijoje, Ukrainoje, Slovėnijoje, Austrijoje, Kroatijoje ir kitur. Iš viso apie 15 mln. kalbančiųjų. Europos Sąjungos viena oficialiųjų kalbų, oficialiosios regioninės kalbos statusą turi Rumunijos, Slovakijos, Serbijos, Slovėnijos, Austrijos tam tikruose regionuose. Skiriama 8 tarmės. Vengrų kalba turi daug skolinių iš tiurkų, slavų, germanų, romanų kalbų. Turi ilguosius ir trumpuosius balsius (14) ir priebalsius (25). Būdinga priešakinės ir užpakalinės eilės balsių harmonija. Priebalsis žodžio pradžioje gali būti tik vienas. Dvibalsių neturi. Kirtis fiksuotas (kirčiuojamas pirmasis žodžio skiemuo). Vengrų kalba agliutinacinė su fleksiniais elementais. Būdinga linksnio (apie 20), laipsnio (3), nuosakos (3), laiko (2), skaičiaus (vienaskaita, daugiskaita), asmens ir kitos gramatinės kategorijos. Gramatinės giminės kategorijos neturi. Skiriami 2 veiksmažodžių asmenavimo tipai. Būdvardžiai ir skaitvardžiai su pažymimaisiais žodžiais nederinami. Vartojami polinksniai, dalelytės, artikeliai. Prielinksnių neturi. Darybai būdinga sufiksacija, sudūrimas. Žodžių tvarka sakinyje gana laisva. Naudojamas raštas lotyniškosios abėcėlės pagrindu. Seniausias rašto paminklas Gedulingi pamokslai ir maldos (Halotti beszéd és könyörgés) iš apie 12 a. pabaigos. Biblija išversta 1420–30 (išleista 1590).
85