verbà, kadagio, blindės, serbentų, beržo, kitų anksčiausiai pavasarį sprogstančių medžių ar krūmų šakelių puokštė arba sausais gėlių žiedais ir žolynais apipinta rykštelė, Verbų sekmadienį šventinama bažnyčiose ir cerkvėse.
Lietuvoje dažniausiai rišama iš kadagio šakelių. Rykštelinės verbos, pinamos Lietuvoje ir kai kur Lenkijoje, dar vadinamos Vilniaus verbomis.
Lietuvių kalba verbos pirmą kartą paminėtos evangelikų liuteronų kunigo Jono Bylaukio (apie 1540–1603) 1573–1574 parengtoje Wolfenbüttelio postilėje.
Vilniaus verbos
Rytų Aukštaitijoje prie kadagio šakelių dar pridedama sprogstančio žilvičio, beržo šakelių, Pietryčių Lietuvoje seniau – popierinių gėlyčių. Manyta, kad šventintos verbos žmones saugo nuo ligų, namus (pasmilkius arba apkaišius sienas) – nuo perkūnijos ir kitų nelaimių, įkišta lauke – pasėlius nuo krušos, sausros, graužikų. Jomis pasmilkydavo pirmą kartą pavasarį išgenamus gyvulius, dėdavo į avilius, kad bitės būtų sveikos, per sėją sutrintų verbų spyglių įberdavo į pirmą sėtuvę. Tikėta, kad per rugiapjūtę neskaudės nugaros susijuosus liemenį raudonu vilnoniu siūlu, kuriuo buvo surištos šventinamos verbos.
lietuviškos verbos
Vilniaus verbos
2271
verbos; Vilniaus verbos