Verbų procesija Jeruzalėje
Verb sekmãdienis, Viẽšpaties Kančiõs sekmãdienis, Krikščionių Bažnyčioje – privalomoji šventė; iškilmė. Verbų sekmadieniu (pietinėse šalyse vadinamas Palmių sekmadieniu) prasideda Didžioji savaitė. Verbų sekmadienis švenčiamas sekmadienį prieš Velykas Kristaus įžengimui į Jeruzalę paminėti. Liturgijoje Kristaus kaip Mesijo šlovė siejama su kančia ir mirtimi.
Per Verbų sekmadienio liturgines apeigas šventinamos verbos ir atliekama procesija. Naujajame Testamente (Mt 21, 1–11; Mk 11, 1–11; Lk 19, 29–40; Jn 12, 12–19) pasakojama, kad prie Betfagės ir Betanijos ties Alyvų kalnu Jėzus pasiuntė du mokinius į kaimą atvesti asilaitį. Atvedę jį mokiniai apdengė savo apsiaustais ir užsodino ant jo Jėzų. Į Jeruzalę jojantį Jėzų žmonės sveikino kaip Dievo siųstąjį Mesiją šaukdami Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse! (Mt 21, 9) ir klojo ant kelio drabužius ir medžių šakeles. Verbų sekmadienio procesijų tradicija žinoma nuo 4 amžiaus; ji vykdavo nuo Alyvų kalno į Jeruzalę. 5–6 amžiuje ši tradicija išplito ir kitose rytinėse šalyse, iš dalies ir Konstantinopolyje.
stačiatikių kunigas šventina verbas Kijeve
katalikų kunigas šventina verbas prie Antipolo katedros (Rizalio provincija, Filipinai)
Vakaruose Verbų sekmadienis pirmą kartą paminėtas 7 amžiuje, verbų šventinimas – 10 amžiuje. Viduriniais amžiais Anglijoje ir Normandijoje gyvavo paprotys procesijos priekyje nešti Evangeliją, kryžių, Švenčiausiąjį Sakramentą, Vokietijoje – ant medinės asilo skulptūros užkeltą Jėzaus skulptūrą, Milane Jėzų simbolizavo procesijos priekyje arkliu jojantis arkivyskupas.
Verbų sekmadienio papročiai Lietuvoje
Lietuvoje nuo seno Verbų sekmadienio rytą būdavo skubama kuo anksčiau atsikėlus iš anksto pasiruošta verba nuplakti dar miegančius artimuosius sakant: Ne aš plaku, verba plaka. Už savaitės ir Velykos, ar žadi velykaitį (margutį)? Mama vaikams verba sušerdavo, kad visus metus nesirgtų, būtų darbštūs. Nuplaktieji nepykdavo, džiaugdavosi. Bažnyčioje reikėdavo rankoje laikyti verbą, kitaip velnias į delną įbruksiąs savo uodegą. Išėję iš bažnyčios stengdavosi vieni kitiems, namie – artimiesiems suduoti verba, tikėdamiesi išvaryti ligas, susigrąžinti sveikatą. Vakarų Žemaitijoje ir kitur šventintą verbą kišdavo už trobos sijos, į kertę, kad saugotų nuo gaisro, perkūnijos. Daug kur senesniems, vienišiems kaimynams šventintų verbų į namus atnešdavo jaunimas.
Vilniaus verbos