Verchojánsko-Čiùkčijos raukšltoji srits yra Rusijos šiaurės rytinėje dalyje, tarp Sibiro platformos ir Koriakų-Kamčiatkos raukšlėtosios srities. Verchojansko‑Čiukčijos raukšlėtoji sritis apima Verchojansko, Čerskio kalnagūbrius, Anadyrio, Kolymos, Jukagyro plokščiakalnius, Anadyrio, Kolymos, Janos-Indigirkos žemumas.
Kalnagūbriai ir kalnynai sudaro Verchojansko-Kolymos ir Aniujaus-Čiaūno raukšlėtąsias sistemas, plokščiakalniai – senuosius (archėjaus ir proterozojaus) liekaninius vidurio masyvus (Kolymos, Ochotsko, Omolono, Čiukčijos ir Taigonoso). Vidurio masyvai tektoninių lūžių suskaidyti į horstus ir grabenus. Verchojansko‑Čiukčijos raukšlėtosios srities rytiniame pakraštyje yra Ochotsko-Čiukčijos vulkanogeninė zona.
Verchojansko-Kolymos raukšlėtasis kompleksas susidaręs iš karbono, permo, juros sistemų terigeninių uolienų ir intruzijų, Aniujaus-Čiauno – iš triaso ir apatinės juros terigeninių ir vulkaninių uolienų.
Verchojansko‑Čiukčijos raukšlėtoji sritis susidarė per mezozojaus kalnodarą, formavosi dviem etapais. Karbono pabaigoje suskilo Sibiro platformos rytiniai pakraščiai, susiraukšlėjo Kolymos vidurio masyvą supusios geosinklinos. Vėlyvosios juros ir ankstyvosios kreidos laikotarpiu susiformavo raukšlėtosios struktūros, intruzijos, lūžiai, susidarė Paverchojansko įlinkis (skiria Verchojansko‑Čiukčijos raukšlėtąją sritį nuo Sibiro platformos), Zyriankos įduba. Ankstyvosios kreidos pabaigoje Verchojansko‑Čiukčijos raukšlėtoji sritis virto kalnuota vietove.
Yra aukso, alavo, gyvsidabrio, polimetalų, retųjų elementų rūdų, akmens anglių telkinių.
1417