Verdèno mšis (Verduno mūšis), ilgiausias ir vienas didžiausių Pirmojo pasaulinio karo (1914–18) mūšių. Vyko 1916 02 21–12 18 prie Verdeno tarp Vokietijos ir Prancūzijos kariuomenių.
Planas
Vokietijos karinė vadovybė pagal generalinio štabo viršininko E. von Falkenhayno parengtą planą nusprendė 1916 smogti svarbiausią smūgį Vakarų fronte Verdeno tvirtovės rajonui, kuris buvo viso Prancūzijos fronto atrama.
Mūšio eiga ir nuostoliai
1916 02 21–25 Vokietijos 5‑oji armija (vadas kronprincas Vilhelmas) po masinio artilerijos apšaudymo (40 km ilgio fronte vokiečiai sutelkė 1400 pabūklų) bandė pralaužti prancūzų 3‑osios armijos pozicijas Maso dešiniajame krante, bet sutiko atkaklų pasipriešinimą. Prancūzija įtraukė į mūšį 2‑ąją armiją (vadas H. Ph. Pétainas, nuo 05 01 – R. G. Nivelle’is). Kovo mėnesį vokiečiai smogė svarbiausią smūgį Maso kairiajame krante. Per 70 dienų (iki balandžio pabaigos) trukusias atkaklias kovas Vokietijos kariuomenė pasistūmėjo į priekį tik 6–7 kilometrus. Dar kartą vokiečiai nesėkmingai bandė prasiveržti 06 07–23. Vokietijos padėtį sunkino sėkmingas Rusijos kariuomenės puolimas Rytų fronte (1916 06 04–07 13 Brusilovo prasiveržimas), 07 01 prasidėjęs anglų ir prancūzų puolimas prie Somme’os (Somme’os mūšis) ir prancūzų kontrsmūgiai prie Verdeno rugpjūtį. 1916 09 02 vokiečiai perėjo į gynybą. Nuo 10 24 prancūzai smogė kelis galingus kontrsmūgius ir iki 12 18 beveik atkūrė fronto padėtį, buvusią prieš Verdeno mūšio pradžią.
Prancūzijos kariai puola priešo tranšėjas (1916 04–06)
Mūšyje dalyvavo 50 Vokietijos ir 65 Prancūzijos divizijos (dažnai keičiamos dėl patirtų didelių nuostolių), vokiečiai neteko 434 000, prancūzai – 542 000 karių (žuvo ar buvo sužeisti).
Verdeno mūšyje žuvusių karių kapinės
Reikšmė
Verdeno mūšis sužlugdė Vokietijos 1916 kampanijos strateginį planą – priversti Prancūziją pasitraukti iš karo. Mūšyje ypač intensyviai naudota sunkioji artilerija, pirmą kartą plačiai panaudoti liepsnosvaidžiai (vokiečių) ir kariuomenės pergrupavimas automobilių transportu (prancūzų).