verga, žmonės, kurie yra kitų žmonių (vergvaldžių) ar institucijų (valstybės, šventyklų, bendruomenės) nuosavybė.
Vergijos atsiradimas ir plėtra senovės laikais
Atsirado plėtojantis darbo pasidalijimui ir klostantis klasinei visuomenei. Tam tikrame visuomenės raidos etape (kai technologijų plėtra sudarė galimybę pagaminti daugiau, nei reikia žmogaus gyvybei palaikyti) karo belaisvius, kuriuos anksčiau žudė arba (rečiau) priimdavo į bendruomenę, pradėjo versti dirbti šeimininkui, t. y. vertė vergais.
paimti į vergiją karo belaisviai (Ramzio II šventyklos reljefas, Abu Simbelas, Egiptas)
Vergas buvo šeimininko nuosavybė, jis galėjo jį pirkti, parduoti ar net užmušti. Vergais dažniausiai tapdavo karo belaisviai, piratų pagrobti ir į vergiją parduoti žmonės, t. p. nesumokėję skolų arba nusikaltę gentainiai, vergų vaikai. Vergija plačiai paplito senovės laikais, kai buvo pradėta ekstensyvi žemės ūkio gamyba, kuri reikalavo daug darbo jėgos. Seniausia vergų kategorija buvo patriarchaliniai vergai. Jų daugiausia buvo senovės Rytuose, būta ir senovės Graikijoje bei Romoje. Rytų šalyse (Indijoje, Kinijoje) patriarchaliniai vergai išliko iki naujųjų laikų. Senovės Graikijoje ir Romoje, kitaip nei senovės Rytuose, vergų darbas tapo ūkio pagrindu, o vergai – gausiausiu visuomenės sluoksniu. Čia susiklostė vadinamoji klasikinė vergija. Iš vergų išsiskyrė tarnai, kurie gyveno šeimininko namuose ir turėjo daug geresnes gyvenimo sąlygas nei kiti vergai.
Naudojant vergų darbą gamyba plėtojosi tik iki tam tikro lygio, nes jis buvo nenašus; vergus pakeitė baudžiauninkai, kurie buvo daug savarankiškesni ir labiau suinteresuoti savo darbu.
Europoje
Ankstyvaisiais viduriniais amžiais vietoj Romos imperijos susikūrusiose germanų valstybėse (ostgotų Italijoje, vestgotų Ispanijoje) vergų darbas dažnai naudotas, bet nevyravo. Vakarų Europoje vergų išliko per visus vidurinius amžius, bet dažniausiai kaip namų (patriarchaliniai). Rusijoje vergai buvo vadinami cholopais. 17–18 a. jie virto baudžiauninkais.
Viduriniais amžiais Europoje vergų prekyba daugiausia vertėsi italų pirkliai (venecijiečiai, genujiečiai), turintys prekybos faktorijas Juodosios ir Azovo jūrų pakrantėse. Vergus jie daugiausia pirkdavo iš Aukso ordos, Krymo chanato, vėliau ir Osmanų imperijos, kurie rengdavo karo žygius į Vidurio ir Rytų Europos šalis (ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę). Manoma, vien tik per Krymo chanato uostus į Viduržemio jūros baseino šalis buvo išvežta apie 3 mln. žmonių.
Artimųjų ir Vidurinių Rytų šalyse vergai (daugiausia pirkti Europos, Azijos ir Afrikos šalių prekyvietėse, nes islamas draudė vergais versti musulmonus) dirbdavo kasyklose, daug jų buvo musulmonų valdovų kariuomenėje (janyčarai, mameliukai), namų ūkyje.
Amerikoje
Vergų paklausa vėl padidėjo po geografinių atradimų (15 a. pabaiga–17 a.), Amerikoje. Europiečių kolonizuojamose žemėse gyvenimo ir darbo sąlygos buvo artimos toms, kurios buvo senovės laikais: dideli nedirbamos žemės plotai, mažai gyventojų, galimybė žemę įdirbti primityviais darbo įrankiais. Iš Afrikos į Ameriką atvežti vergai pateko į nežinomas vietos sąlygas ir beveik negalėjo pabėgti. Vergų prekyba ypač paplito 17 a.–19 a. pradžioje. Manoma, vien į Šiaurės Ameriką, vėliau Jungtines Amerikos Valstijas, buvo atvežta apie 13 mln. vergų iš Afrikos. Keli milijonai žuvo juos gabenant. Iš viso dėl vergų prekybos Afrika neteko iki 80 mln. žmonių. Į vergiją t. p. buvo parduodami ir katorgos darbams nuteisti europiečiai. Vergų darbas buvo nenašus ir vergija greitai tapo ekonomiškai nenaudinga.
vergai apdoroja cukranendres Espanjolos (dabar Haitis) saloje (raižinys, 1595, dailininkas Theodoras de Bry)
Vergijos naikinimas
Vergų prekyba (Johno Raphaelio Smitho litografija pagal George’o Morlando piešinį, 1791)
Stiprėjant judėjimui dėl vergijos panaikinimo (abolicionizmas) nenašaus vergų darbo, stabdančio ūkio plėtotę, pamažu atsisakyta. 1794 Prancūzijos revoliucija paskelbė vergijos panaikinimą Prancūzijos kolonijose; faktiškai ji panaikinta tik 19 a. 5 dešimtmetyje.
Vergų turgaus memorialo Zanzibaro Senamiestyje fragmentas
1807 Britanijos imperijoje uždrausta vergų prekyba, 1833 – vergija. Kurį laiką vergų prekyba vyko nelegaliai. 1850 juos uždrausta įvežti į Braziliją. Jungtinėse Amerikos Valstijose vergija panaikinta per Pilietinį karą (1861–65). 1880 Ispanija vergiją panaikino Kuboje. 1888 vergija visiškai panaikinta Brazilijoje (į laisvę paleisti visi vergai). 20 a. pradžioje tarptautinė bendrija ėmėsi priemonių vergų prekybos ir vergijos panaikinimo klausimą sureguliuoti tarptautiniu mastu. 1926 pasirašyta tarptautinė Ženevos konvencija, draudžianti vergiją. 1948 Jungtinių Tautų priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija uždraudė vergų prekybą ir visų formų vergiją. 1956 Ženevoje įvykusi tarptautinė konferencija (dalyvavo 59 valstybių atstovai) priėmė papildomą konvenciją dėl vergijos, vergų prekybos ir institutų, panašių į vergiją, panaikinimo. Vergija vis dėlto dar daug kur išliko. Mauritanijoje oficialiai ji panaikinta tik 1980 (kai kuriais duomenimis, dar 1993 buvo daugiau kaip 90 000 vergaujančių juodaodžių).
2271
Vergai baltų žemėse ir Lietuvoje
Baltų (prūsų) žemėse buvo patriarchalinių vergų (minimi 9 a. pabaigoje anglosaksų keliautojo Wulfstano). Daugiausia tai buvo karo belaisviai ir jų palikuonys. Vergais tapdavo ir atleistieji nuo mirties bausmės, t. p. susituokę su vergu ar verge, kilę iš vergų. 12 a. klostantis individualios šeimos ūkiui, Lietuvoje atsirado skolinė vergija (įsikeitėliai). Ankstyvajame feodalizme (13–14 a.) patriarchalinė vergija virto baudžiavine nelaisvųjų žmonių arba nelaisvosios šeimynos institucija. Jais daugiausia tapdavo t. p. karo belaisviai. Dėl neproduktyvaus nelaisvųjų žmonių darbo 13 a. antroje pusėje ir 14 a. dalis nelaisvųjų buvo verčiama bernais, kaimynais arba paleidžiama. Didįjį kunigaikštį asmeniškai aptarnaujančių nelaisvųjų viršūnė tapo pareigūnais arba gaudavo net bajorystę. Labiausiai nelaisvųjų darbo reikšmė sumenko atsiradus veldamams. 15–16 a. nelaisvieji dar intensyviau buvo verčiami bernais. Beteisę nelaisvųjų padėtį rodo 1468 Kazimiero teisynas ir 16 a. Lietuvos statutai, tačiau šie ilgainiui vis labiau siaurino patekimo į vergiją galimybes. 16 a. pabaigoje nelaisvoji šeimyna dirbdavo tik dvaro namų ir kiemo apyvokos darbus. 17 ir 18 a. sandūroje nelaisvieji susiliejo su kitais baudžiauninkais.
-vergovė; -vergija
683