verlibras

verlbras (pranc. vers libre – laisvosios eilės), eiliavimo būdas be aiškaus metro. Verlibras yra eiliuotos (metrinės) ir prozinės (dismetrinės) kalbos tarpinė grandis. Verlibro struktūrą disciplinuoja garsų, žodžių, frazių ritmingas pakartojimas. Verlibras atsirado 18 a. viduryje kaip silabotoninės eilėdaros, sinkopio, toninės eilėdaros dinaminių eiliavimo principų priešprieša; paplito 19–20 amžiuje. Žymiausi verlibru kūrę 19 a. rašytojai – F. Hölderlinas, G. Kahnas (1859–1936), J. Laforgue’as, A. Rimbaud, W. Whitmanas. Verlibras išpopuliarėjo imažizmo poezijoje, terminą 1915 įtvirtino R. Aldingtonas imažistinės poezijos antologijoje.

Verlibras lietuvių poezijoje

Lietuvių poezijoje 20 a. 3–4 dešimtmetyje verlibru rašė B. Sruoga, K. Binkis, K. Boruta, V. Montvila. Verlibras išpopuliarėjo 20 a. pabaigoje (A. Baltakio, V. P. Bložės, S. Gedos, Just. Marcinkevičiaus, E. Mieželaičio ir kitų kūryboje).

2271