verpstė

vepstė, verpimo įtaisas.

Verpstę sudaro dvi statmenai sunertos medinės (liepos, eglės, pušies ar beržo) dalys: viršutinė 40–50 cm ilgio – vadinamoji galva arba prieverpstė (prie jos buvo tvirtinamas vilnų arba linų kuodelis), užsibaigianti kotu, ir apatinė – šiek tiek skobta iki 70 cm ilgio vadinamoji koja (priesėdas, pasėda, pasėstas), ant kurios sėdėdavo verpėja. Buvo verpiama siūlus sukant ant rankoje laikomo verpstuko.

19 amžiuje buvo paplitusios trejopos verpstės: stačiakampės, smailios karklalapės ir karklalapės su nupjauta viršūne. Išorinė galvos pusė dažnai buvo puošiama kontūrine ir giliapjūve linija, kartais kiaurapjūviu, vyravo geometriniai ornamentai (labiausiai paplitę apskritimai su įkypomis įraižomis ir segmentinėmis žvaigždutėmis viduryje, rečiau – augaliniai motyvai, gyvuliukai, paukščiukai). Šviesulių simboliai komponuoti po kelis, tarp jų – giedantys arba bėgantys paukšteliai. Tikėta ornamentų magiška galia skatinti linų augimą. Būta papročio patinkančiai merginai dovanoti dailiai išdrožtą verpstę; verpimas dovanota verpste reikšdavęs tylų sutikimą tekėti. Kai kur verpstė būdavo dedama į mirusios moters karstą, kad kitame pasaulyje nevaikščiotų nuoga. Rytų Lietuvoje verpste buvo verpiama iki 20 amžiaus pradžios.

karklalapė su nupjauta viršūne verpstė (20 amžiaus pradžia)

verpstės Nalšios muziejuje

2271

-verpimas