Versãlio taikà, tarptautinė sutartis, oficialiai užbaigusi Pirmąjį pasaulinį karą. Pasirašyta 1919 06 28 Versalio rūmuose Didžiosios Britanijos, Italijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), Prancūzijos, kitų Antantės valstybių ir karą pralaimėjusios Vokietijos.
Sutarties sąlygas parengė Paryžiaus taikos konferencija (1919–20). Versalio taika įsigaliojo 1920 01 10, kai ją ratifikavo Vokietija ir svarbiausios Antantės valstybės – Didžioji Britanija, Italija, Japonija ir Prancūzija. Iš Versalio taiką pasirašiusių valstybių JAV, Chidžazas ir Ekvadoras jos neratifikavo. JAV sutarties neratifikavo dėl to, kad nenorėjo dalyvauti Tautų Sąjungos, kurioje dominuotų Didžioji Britanija ir Prancūzija, veikloje (šios sąjungos įstatai buvo sudėtinė taikos dalis).
Versalio taikos sąlygos
Versalio taika įtvirtino Antantės valstybių pergalę I pasauliniame kare. Vokietija Prancūzijai grąžino Elzasą ir Lotaringiją, Belgijai perdavė Eupeno ir Malmedy apygardas, Lenkijai – Poznanę, dalį Rytų Prūsijos; Dancigas (Gdanskas) paskelbtas laisvuoju miestu. Siaura juosta, kuria Lenkija gavo priėjimą prie jūros (Dancigo koridorius), atskyrė Rytų Prūsiją nuo Vokietijos pagrindinės dalies. Klaipėdos kraštas atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos žiniai (1923 prijungtas prie Lietuvos). Nutarta nuo Gardino iki žiočių internacionalizuoti Nemuną (Lietuvai pasipriešinus šis nutarimas neįgyvendintas). Šlėzvigo, Rytų Prūsijos pietinės dalies ir Aukštutinės Silezijos valstybinį priklausomumą turėjo spręsti plebiscitai (po jų 1920 Šiaurės Šlėzvigas atiteko Danijai (pietinė dalis Vokietijai), 1921 dalis Aukštutinės Silezijos – Lenkijai; Rytų Prūsijos pietinė dalis liko Vokietijai). Saro kraštas perduotas valdyti Tautų Sąjungai (po 15 metų jo valstybinę priklausomybę turėjo spręsti plebiscitas).
Antantės valstybių vadovai Paryžiaus taikos konferencijoje (iš kairės): D. Lloyd George, V. Orlando, G. Clemenceau ir Th. W. Wilsonas (1919 05 27)
Vokietija neteko kolonijų, jas vėliau pasidalijo svarbiausios nugalėtojos pagal Tautų Sąjungos mandatų sistemą (plačiau – Vokietijos kolonijinė imperija). Vokietija turėjo atsisakyti visų koncesijų ir privilegijų Kinijoje, nuosavybės Siame, sutarčių su Liberija, pripažino Prancūzijos protektoratą Marokui, Didžiosios Britanijos – Egiptui. Jos sausumos kariuomenė negalėjo turėti daugiau kaip 100 000 žmonių; panaikinta privalomoji karo tarnyba, uždrausta turėti kai kurių rūšių ginkluotę (karo aviaciją, tankus, povandeninius laivus), diduma karinio jūrų laivyno turėjo būti atiduota valstybėms nugalėtojoms. Vokietija turėjo reparacijomis padengti visų Antantės valstybių vyriausybių ir piliečių per karą patirtus nuostolius (Reparacijų komisija nustatė 269 mlrd. aukso markių sumą) ir okupacinės kariuomenės išlaikymo išlaidas.
Sudaryta Reino demilitarizuotoji zona. Vokietija įsipareigojo gerbti Austrijos nepriklausomybę, pripažino Čekoslovakijos ir Lenkijos nepriklausomybę. Buvęs Vokietijos imperatorius Vilhelmas II buvo apkaltintas karo nusikaltimais, numatyta jį perduoti teismui.
Versalio taikos reikšmė ir vertinimas
Versalio taika nustatė naują Europos politinę ir teritorinę struktūrą, ji (su išlygomis) gyvavo iki Antrojo pasaulinio karo. 1933 Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, Vakarų valstybėms nuolaidžiaujant Versalio taiką pradėta pažeidinėti – galutinai nustota mokėti reparacijas, 1936 įvykdyta Reino zonos remilitarizacija, 1938 – Austrijos anšliusas, nuo Čekoslovakijos atplėštas Sudetų kraštas, 1939 ji pati okupuota, 1939 nuo Lietuvos atplėštas Klaipėdos kraštas.
Daugelio tyrinėtojų ir politikų nuomone, Versalio taikos sąlygos Vokietijai buvo pernelyg sunkios, pablogino Vokietijos ekonominę padėtį, sudarė sąlygas plisti joje revanšistinėms idėjoms ir pagreitino nacių atėjimą į valdžią.