versmė

versm, šaltnis, koncentruoto požeminio vandens srauto savaiminis ištekėjimas į žemės paviršių arba paviršinį vandens objektą. Dažniausiai susidaro požeminio vandens sluoksniams kertant neigiamas paviršiaus reljefo formas (slėnius, daubas) arba jiems atsirėmus į vandensparas. Versmių t. p. gausu tektoninių lūžių zonose ir karstiniuose regionuose.

Pagal išsiliejimą sukeliančias jėgas skiriama kylančiosios, krintančiosios ir patvankos, pagal vandens temperatūrą – karštosios ir šaltosios, pagal mineralizaciją – gėlosios ir mineralinės, pagal srauto stabilumą – laikinosios ir nuolatinės versmės. Nespūdiniu (podirvio, gruntiniu, tarpsluoksniniu) vandeniu maitinamos krintančiosios versmės pasižymi ryškia sezonine debito, hidrocheminių ir hidrofizinių savybių kaita, dažnai išdžiūsta. Spūdiniu vandeniu maitinamoms kylančiosioms versmėms (verdenėms) būdingas stabilus režimas, kartais iš jų trykšta mineralinis vanduo. Karštosios versmės dažniausiai formuojasi tektoninių lūžių vietose (dažniausiai būna povandeninės), aktyvaus arba neseniai pasibaigusio vulkanizmo srityse (geizeriai). Versmių vanduo dažnai naudojamas gėrimui, kai kurių mineralinių versmių – gydymui, kartais retųjų cheminių elementų gavybai. Nuo versmių prasideda dauguma upių (ištaka).

Paplatelės miško šaltinis (Plungės rajono savivaldybės teritorija)

Lietuvoje stambiausios paviršinės gėlo ir mineralinio vandens versmės dažniausiai formuojasi giliau įsirėžusiuose upių (pvz., Nemuno, Neries, Šventosios, Mūšos) slėniuose, t. p. Šiaurės Lietuvos karstiniame regione. Povandeninių versmių aptinkama kai kurių Lietuvos ežerų dugne.

1841