verts teòrijos, ekonominės teorijos, kurios aiškina prekių ir paslaugų vertės šaltinius ir susidarymo dėsningumus.
Darbo vertės teorija
Pirmoji vertės teorija buvo darbo vertės teorija (svarbiausi atstovai A. Smithas, D. Ricardo, K. Marxas), kuri teigė, kad vienintelis vertės šaltinis yra prekę gaminant ar paslaugą teikiant patiriamos darbo sąnaudos, įskaitant ankstesnį (sudaiktintą) darbą įrangai, pastatams, kitoms gamybos priemonėms pagaminti. Darbas nėra vertės šaltinis tik tokioms prekėms, kurių kiekio, esančio gamtoje, negalima padidinti žmogaus darbu.
Gamybos veiksnių teorija
Gamybos veiksnių teorija (pradininkai J.‑B. Say, F. C. Bastiat) teigė, kad prekių ir paslaugų vertę lemia ne tik darbo, bet ir kitų gamybos veiksnių (žemės, kapitalo) sąnaudos jas kuriant (vėliau ši teorija papildyta naujais gamybos veiksniais – technologijomis, verslumu).
Ribinio naudingumo teorija
19 a. antroje pusėje kaip atsvara šioms teorijoms, kurios vertę siejo su gamintojų sąnaudomis, atsirado ribinio naudingumo teorija, kuri teigė, kad prekių ir paslaugų vertę lemia jų ribinis naudingumas tenkinant vartotojų poreikius. Didėjant prekių vartojimui jų ribinis naudingumas ir vertė nuolat mažėja, todėl gamintojai turi mažinti kainas, ir atvirkščiai – prekių retumas didina jų naudingumą ir vertę.
Paklausos ir pasiūlos teorija
Paklausos ir pasiūlos teorija (pradininkas A. Marshallas) teigia, kad vienintelio vertės šaltinio nėra, ji savaime nusistato rinkoje kaip paklausos ir pasiūlos sąveikos rezultatas. Kainą, kurios už prekę ar paslaugą prašo pardavėjai, lemia jų patiriamos ribinės išlaidos jai pagaminti (pasiūlos pusė), o kainą, kurią už ją sutinka mokėti pirkėjai, – šios prekės ar paslaugos ribinis naudingumas jiems (paklausos pusė). Pardavėjų ir pirkėjų interesams sutampant nusistovi rinkos kaina, kuri ir yra tikroji prekės ar paslaugos vertė.
Lietuvoje
Lietuvoje darbo vertės teoriją skleidė Vilniaus universiteto fiziokratai H. Stroynowskis, S. Malevskis ir A. Smitho šalininkas J. Znoska. 20 a. 4 dešimtmetyje ribinio naudingumo teoriją skleidė ir ja remdamasis darbo vertės teoriją kaip pasenusią kritikavo P. Šalčius.
2687