vertikalusis zoniškumas

vertikalùsis zoniškùmas, gamtinių sąlygų kaita kalnuose kylant aukštyn. Dėl šilumos ir atmosferos slėgio mažėjimo tuo pat metu didėjant temperatūros svyravimo amplitudei, saulės spinduliuotės ir kritulių (iki debesų lygio) kiekiui kalnų dirvožemiai ir augalija yra susiskirstę aukščio (vertikaliosiomis) geografinėmis zonomis. Jas t. p. modifikuoja šlaitų ekspozicija (padėtis saulės spindulių ir vėjo atžvilgiu) ir kalnų barjerinis efektas (kalnai sulaiko slenkančias oro mases, verčia kilti į viršų ir atvėsti, todėl priešvėjinėje pusėje kritulių būna daugiau negu pavėjinėje). Gamtos sąlygų skirtumus geriausiai atspindi augalija: mažėjant oro temperatūrai ir drėgniui miškus keičia bemiškė (žolių, krūmokšnių) augalija, o esant dideliam šilumos ir drėgmės trūkumui kalnų paviršius būna plikas. Kalnuose, kurių viršūnės iškyla virš sniego ribos, yra aukščiausia (sniego ir ledo) zona (nivalinė juosta). Karštosiose (ekvatorinėje, subekvatorinėse, tropinėse ir subtropinėse) geografinėse juostose ji yra 5–6 km, vidutinėse juostose – 3–4 km aukštyje. Šaltosiose (poliarinėse ir subpoliarinėse) juostose nusileidžia iki jūros lygio. Žemiau sniego ribos yra subnivalinių dykumų zona. Karštųjų juostų kalnuose ji yra 4,5–5 km, vidutinių juostų – 2–3 km aukštyje; šaltosiose juostose nusileidžia iki jūros lygio. Zoną dengia šalčio dūlėjimo sutrupintų uolienų skalda. Auga tik kerpės ir samanos. Drėgnuose sektoriuose (žemynų pakraščiuose) žemiau subnivalinių dykumų yra žolinės augalijos vertikalioji zona: subekvatorinėje ir ekvatorinėje juostose – paramas, vidutinėse juostose – alpinės pievos, subpoliarinėse ir poliarinėse juostose – kalnų tundra. Sausuose sektoriuose (žemynų vidurinėse dalyse) vietoj jų plyti subnivalinės pusdykumės (su retais dygliuotais krūmais) ir aukštikalnių stepės. Žemiau drėgnuose sektoriuose kalnai apaugę skurdžiais medžiais: karštųjų geografinių juostų kalnuose 3,8–4,0 km aukštyje (subalpinėje juostoje) auga kreivamiškiai, kuriuos vidutinėse juostose atitinka daug žemiau esančios subalpinės pievos, o šaltosiose juostose – kalnų miškatundrės. Dar žemiau, drėgmės pertekliaus zonose, prasideda kalnų miškų vertikaliosios zonos. Karštosiose geografinėse juostose jos prasideda vadinamąja nefelohilėja (nuolat esančia debesyse, 3–3,5 km aukštyje), vidutinėse platumose – kalnų spygliuočių miškais (labai skurdžiose augavietėse – viržynais). Šaltesnėse juostų dalyse auga kalnų taiga. Nepakankamai drėgnuose sektoriuose miško vietą užima kalnų retmiškiai, miškastepės, kalnų stepės. Dar žemiau karštųjų juostų drėgnuose sektoriuose auga vešlūs bambukų ir papartainių miškai, vidutinėse juostose – kalnų mišrieji miškai. Sausuose sektoriuose plyti aridinės kalnų pusdykumės (Šiaurės pusrutulio žemynuose nuo subnivalinių pusdykumių jas skiria aukštikalnių stepės, o Pietų pusrutulyje abiejų tipų pusdykumės susilieja ir kalnai yra pliki nuo viršūnių iki papėdžių). Žemiausią vertikaliąją zoną drėgnuose sektoriuose sudaro kalnų hilėjos (karštosiose juostose, 1–2 km aukštyje) ir kalnų lapuočių miškai (vidutinėse juostose); sausuose sektoriuose – aridinės kalnų dykumos.