vertmas, mẽninis vertmas, kuria nors kalba parašyto grožinės literatūros teksto kūrybiškas perteikimas kita kalba; kita kalba perteiktas grožinės literatūros kūrinys. Atlieka komunikacinę, pažintinę, estetinę funkcijas. Susijęs su lingvistika, poetika, semiotika, sintakse ir kitais mokslais. Vertimo tikslas – originalo kalbos tekstą (jo vaizdines ir retorines priemones, leksinius ir sintaksinius ryšius, sinonimiką, archaizmus ir naujadarus, ritmiką ir kita) perteikti verstine kalba nepakeičiant teksto prasmės, atkuriant emocinį turinį ir išlaikant estetinę vertę. Dėl kalbų lingvistinių ir semantinių struktūrų skirtybių identiškas vertimas neįmanomas. Jo adekvatumą (prasminį ir emocinį atitikimą) lemia ne tik vertėjo kalbiniai gebėjimai ir įgūdžiai, originalo ir verstinės kalbos geras išmanymas, bet ir empatija, intelektas, autoriaus kūrybos pažinimas, verčiamo kūrinio stiliaus ir realijų, ritmo pojūtis ir perteikimas, kūrybingumas. Atkurti reikšminį arba poveikio efektą – perteikti situaciją, emociją, jauseną, nuotaiką – itin svarbu poezijos kūriniuose, jos vertimams būdinga daugiau interpretacijos. Laisvajam vertimui, sekimui būdinga subjektyvumas – jis išsaugo bendruosius dalykus, turinį ir formą, bet praranda originalui būdingą savitumą.
Požiūris į vertimą kito veikiamas istorinių epochų ideologijos ir estetinių nuostatų, vertimo teoretikų ir praktikų veiklos bei autoritetingumo. Pirmasis vertimas Europoje – Senojo Testamento vertimas iš hebrajų į graikų kalbą, dar vadinamas Septuaginta (3–2 a. pr. Kr.), pirmasis pasaulietinės grožinės literatūros vertimas – Livijaus Androniko (3 a. pr. Kr.) į lotynų kalbą išversta Homero Odisėja. Vertimo kokybės, arba adekvatumo, problema – versti pažodžiui, išsaugant originalo kalbos struktūrą, ar perteikti prasmę taikant ją prie kalbos, į kurią verčiama, gramatinės, sintaksinės ir kitų struktūrų – iškilo antikos laikais, kai Graikijos kultūros veikiamoje Romoje pradėti versti graikų kūriniai. Pirmasis ją iškėlė Ciceronas, pritardamas prasminiam vertimui. Šį principą plėtojo ir Horacijus, 4 a. pabaigoje–5 a. pradžioje ištobulino šv. Jeronimas (laikomas vertėjų globėju). Jo Biblijos vertimą į lotynų kalbą (vadinamoji Vulgata, apie 382–405) Tridento susirinkimas 1546 paskelbtė kanoniniu. Viduramžiais vertimo centrais tapo vienuolynai – Bangoro Airijoje, Šv. Galo Vokietijoje. Toledo buvo įsteigta pirmoji vertėjų mokykla (1135–1284). Europoje daugiausia versta iš lotynų kalbos į vietos kalbas: anglų (vienuoliai Beda Garbingasis, 673–735, Elfrikas, 955–1020, karalius Alfredas Didysis), vokiečių (Notkeris III), slavų (Kirilas ir Metodijus). Biblija ir kiti religiniai tekstai versti dažniausiai pažodžiui, pasaulietinės literatūros kūriniai – laisvai interpretuojant, adaptuojant, net nenurodant autoriaus. Renesanso laikotarpiu Europoje susiformavus nacionalinėms kalboms, įsivyraujant reformacijai Biblija pradėta versti į nacionalines kalbas – vokiečių (M. Liuteris), čekų, prancūzų, lietuvių. Šie vertimai daug prisidėjo formuojant nacionalines literatūrines kalbas. Pradėta daugiau versti pasaulietinės literatūros kūrinių, grįžta prie antikoje vyravusio prasminio vertimo, pradėta atsižvelgti į istorines, kultūrines, geografines originalo realijas. Klasicizmo laikotarpiu vertimus stipriai veikė prancūzų kultūra – verstinis tekstas buvo dailinamas atsisakant originalo šiurkštybių, adaptuojamas, aktualizuojamas. Tradicijos šalininkai vertino tikslų originalo teksto, jo prasmės perteikimą vaizdinga ir taisyklinga verstine kalba. J. J. Breitingeris, pabrėžęs būtinybę paklusti originalui, J. G. Herderis, F. G. Klopstockas ir G. E. Lessingas – tiksliai perteikti originalo tekstą, autoriaus stilistiką ir kūrinio formą, skatino siekti meniškumo ir kūrybingumo. Ši nuostata toliau plėtota romantizmo laikotarpiu. Vertimas ypač suklestėjo Vokietijoje. Vertimo teoretikai ir praktikai F. Hölderlinas, W. von Humboldtas, Novalis, F. D. E. Schleiermacheris, A. W. Schlegelis, F. Schlegelis, J. L. Tieckas, J. H. Vossas skyrė racionalųjį ir iracionalųjį, arbą intuityvųjį, vertimą, pabrėžė, kad svarbu perteikti kūrinio visumą, iš vertėjo tikėjosi tokių pat kalbinių ir poetinių gebėjimų kaip ir iš verčiamo kūrinio autoriaus. 19–20 a. plėtoti vertimo įvairūs aspektai: tęsta romantizmo tradicija (H. von Hofmannsthalis, W. Benjaminas), tobulintos romantikų teorijos, pabrėžiančios verčiamo kūrinio istoriškumo (A. Schopenhaueris), naratyvumo ir stilistikos (F. Nietzsche) perteikimą, teigta vertėjo raiškos laisvė perteikiant originalo pasaulėjautą (U. von Wilamowitzas–Möllendorffas, 1848–1931, C. Vossleris), vertimas vertintas kaip neišvengiama interpretacija (H.‑G. Gadameris), lingvistinis veiksmas (J. R. Firthas), meno rūšis (E. Cary, 1912–66).
Vertimai Lietuvoje
Lietuvoje pirmieji vertimai (poterių) atsirado 15 a., po krikščionybės įvedimo, pirmieji spausdintiniai vertimai – kilus reformacijai. 16 a. religiniai tekstai (katekizmai, giesmynai, pamokslų rinkiniai) iš vokiečių ir lenkų, kartais lotynų kalbos versti pažodžiui. Vėlesniuose tekstuose ryšku lietuvių literatūros užuomazgos – M. Mažvydo, J. Bretkūno, M. S. Slavočinskio, S. Jaugelio-Telegos, D. Kleino, M. Švobos, A. F. Šimelpenigio giesmių vertimuose pateikiama vaizdingų žodžių, liaudies posakių. M. Daukša iš lenkų kalbos verstame J. Ledesmos Katekizme (1595) įvedė kultūros realijas įvardijančių žodžių, gausiai vartojo vaizdingų veiksmažodžių. 1579–90 J. Bretkūnas išvertė Bibliją, originalo tekstą lygindamas su graikų, lotynų ir vokiečių (M. Liuterio) vertimais. 18 a. buvo parengti kolektyviniai Biblijos vertimai (Naujojo Testamento – 1701, 1727, visos Biblijos –1735). Pirmasis pasaulietinės literatūros vertimas – J. Šulco išverstos Ezopo pasakėčios (1706). 19 a. vyravo sekimai, laisvieji vertimai, daugiausia iš lenkų kalbos (vertė V. Ažukalnis-Zagurskis, M. Godliauskas, L. A. Jucevičius, K. O. Praniauskaitė, J. Rupeika, A. Savickis, A. Tatarė). Antikos kūrinių išvertė S. Daukantas. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje išleista meniškesnių klasikos vertimų (G. Byrono, V. Hugo, G. de Maupassant’o, A. Mickevičiaus, A. Puškino, F. Schillerio, J. Słowackio, L. Tolstojaus, É. Zola). Žymesni vertėjai – P. Arminas-Trupinėlis, S. Dagilis, V. Kudirka, J. Mačys-Kėkštas, K. Sakalauskas-Vanagėlis, J. Žilius-Jonila. 20 a. pirmoje pusėje atsirado profesionalesnių vertimų. Iš lotynų kalbos buvo išversta Biblija (Naujasis Testamentas – išleista 1906, visa Biblija – 1911–37, vertėjas J. J. Skvireckas), Homero Odisėja (1921, vertėjas J. Ralys) ir Iliada (1930, vertė J. Ralys, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, J. Talmantas), suomių epas Kalevala (1922, vertėjas A. Sabaliauskas), M. de Cervanteso Don Kichotas (1942, vertėjas P. Andriušis), N. Gogolio Mirusios sielos (1937, vertėjas M. Miškinis). Kiti žymesni 20 a. pirmos pusės vertėjai – K. Boruta, V. Kamantauskas, F. Neveravičius, P. Povilaitis, K. Puida, B. Sruoga, J. Talmantas, P. Vaičiūnas, K. Račkauskas-Vairas, E. Viskanta. Sovietinės okupacijos laikotarpiu daug versta rusų ir SSRS tautų literatūros kūrinių, retesnių kalbų kūriniai dažniausiai versti iš rusiško vertimo. Lietuvių kalba išleisti rusų klasikų raštai (A. Čechovo, F. Dostojevskio, N. Gogolio, M. Gorkio, A. Puškino, L. Tolstojaus, I. Turgenevo; vertėjai J. Galvydis, M. Miškinis, A. Pakalnis, P. Povilaitis, D. Urbas, E. Viskanta, L. Žurauskas), antikos autorių (vertėjai A. Dambrauskas, D. Dilytė-Staškevičienė, J. Dumčius, B. Kazlauskas, M. Račkauskas, R. Mironas, L. Valkūnas, E. Ulčinaitė, H. Zabulis), pasaulinės klasikos, 20 a. rašytojų kūrinių (W. Faulknerio, F. S. Fitzgeraldo, E. Hemingway’aus, J. Kerouaco, J. D. Salingerio, J. E. Steinbecko, K. Vonneguto, T. Wilderio, A. Camus, J.‑P. Sartre’o,V. Goldingo, H. Hesse’s, M. Frischo, T. Manno, E. M. Remarque’o, R. M. Rilke’s; vertėjai O. Aleksa, I. M. Balčiūnienė, A. Dantaitė, A. P. Druktenis, P. Gasiulis, R. Jankevičiūtė, A. Merkytė, V. Petrauskas, S. Račiūnas, R. Ramunienė, L. Vanagienė, E. Vengrienė). Pradėti versti Lotynų Amerikos rašytojų kūriniai (M. Á. Asturiaso, J. Cortázaro, C. Fuenteso, G. Garcíjos Márquezo, M. Vargaso Llosos; vertėjai V. V. Petrauskas, E. Treinienė, A. Vaivutskas). Reikšmingiausi vertimai – Biblija (pataisytas ir papildytas leidimas 1988; Senąjį Testamentą iš lotynų kalbos išvertė J. J. Skvireckas, 1911–37, Naująjį Testamentą iš senosios graikų kalbos 1966–70 – Č. Kavaliauskas, 1972 Bostone, Meksike ir Vilniuje), estų epas Kalevo sūnus (1963), suomių epas Kalevala (1972, abu vertė Just. Marcinkevičius), W. Shakespeare’o Raštai (6 tomai 1961–65, vertė A. Churginas, V. P. Bložė, K. Boruta, A. Miškinis), A. Mickevičiaus kūrinių serija (1975–78, vertė V. Mykolaitis-Putinas, Just. Marcinkevičius), J. W. Goethe’s Faustas (2 dalys 1960–78, vertėjas A. Churginas), F. Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelis (1970, vertėjas D. Urbas), J. Galsworthy Forsaitų saga (2 tomai 1981, vertė I. M. Balčiūnienė, tomas 2 su V. Churginaite). Kiti žymesni 20 a. antros pusės–21 a. pradžios vertėjai – I. Aleksaitė, E. Astramskas, G. Baužytė-Čepinskienė, P. Bieliauskas, D. Bučiūtė, T. Četrauskas, V. Drazdauskas, A. Gailius, J. Galvydis, B. Gedgaudaitė, A. Grybauskas, R. Jonynaitė, L. Jonušys, B. Jonuškaitė, J. Išganaitytė, A. Kalėda, O. Katinskaitė-Doveikienė, J. Keliuotis, M. Keršienė-Dyke, H. Kobeckaitė, A. Krilavičienė, D. Krištopaitė, J. Kunčinas, E. Kuosaitė-Jašinskienė, G. Z. Mažeikaitė-Sajienė, M. Miškinis, S. Narbutas, J. Naujokaitis, S. Papečkienė, L. Petravičius, V. Petrukaitis, P. Povilaitis, J. Ramunytė, L. Rybelis, A. Sabonis, S. Sabonis, E. Stravinskienė, V. Šiugždinis, V. Tauragienė, S. Tomonis, D. Urbas, J. Urbšys, F. Vaitiekūnas, V. Visockas, A. Žirgulys. Poezijos vertėjai – A. Baltakis, V. P. Bložė, V. Braziūnas, A. Danielius, J. Degutytė, A. Gailius, S. Geda, A. A. Jonynas, J. Juškaitis, Just. Marcinkevičius, E. Matuzevičius, E. Mieželaitis, V. Mykolaitis-Putinas, K. Platelis, V. Reimeris, V. Rudokas, J. Strielkūnas, V. Šimkus, J. Vaičiūnaitė, T. Venclova, A. Žukauskas. 20 a. antroje pusėje lietuvių literatūros kūriniai pradėti versti į kitas kalbas: rusų (I. Aleksaitė, A. Bauža, V. J. Čepaitis, D. Epšteinaitė-Kyjv, G. Kanovičius), ukrainiečių (O. Gradauskienė), estų (M. Loodus, V. Strikaitienė), anglų (A. Danielius, L. Pažūsis). 1978–2015 leistame literatūros žurnale Litva literaturnaja (nuo 1989 pavadinimu Vilnius) spausdinta lietuvių rašytojų kūrinių vertimų į rusų kalbą, nuo 1994 leidžiama žurnalo versija anglų kalba. Nuo 1986 leidžiama Pasaulinės literatūros biblioteka. Nepriklausomybės laikotarpiu pradėta daugiau versti šiuolaikinių rašytojų kūrinių (vertėjai N. R. Chijenienė, T. Četrauskas, D. Daugirdienė, V. Dekšnys, R. Drazdauskienė, P. Gasiulis, V. Gerulaitienė, E. Išganaitytė, V. Jarutis, A. Krilavičienė, L. Masytė, G. Miškinienė, J. Pilkauskaitė-Kariniauskienė, K. Uscila), kūrinių iš retesnių kalbų – japonų, senosios kinų (D. Švambarytė), tibetiečių (A. Kugevičius). Reikšmingiausi vertimai – Biblija (1999, Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė A. L. Rubšys, Naująjį Testamentą – Č. Kavaliauskas, 1988), M. Prousto 7 romanų ciklas Prarasto laiko beieškant (1979–2005, vertė G. Baužytė-Čepinskienė, P. Bieliauskas, B. Gedgaudaitė, A. Merkytė), T. Manno tetralogija Juozapas ir jo broliai (1996–2003, vertėjas A. Gailius), W. Shakespeare’o Hamletas (1999, vertėjas A. Nyka-Niliūnas, 11964 Čikagoje), Ričardas II (1994), Karalius Lyras, Timonas Atėnietis (1997, visas vertė A. Danielius), J. Joyce’o Ulisas (2 knygos 2003–05, vertėjai S. Repečka, J. Brazaitis), brolių Grimmų pasakos (4 tomai 1999–2005, vertėjas A. Druktenis). Šiuolaikinės lietuvių poezijos ir prozos į vokiečių kalbą išvertė K. Berthelis, prozos ir pjesių į prancūzų kalbą – A. Melkūnaitė. Lietuvių PEN centras nuo 2001 teikia Metų vertėjo krėslo premiją už grožinės literatūros ir meninės eseistikos vertimus į lietuvių kalbą, 2004 įkurta Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga – Šv. Jeronimo premiją ir antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą (teikta 2007, 2008, 2013).