vertinỹs, kálkė (pranc. calque), verčiant iš kitų kalbų atsiradęs žodis, kai jo garsai ir morfemos imama iš kalbos, į kurią verčiama, o daryba ir semantika skolinama iš kitos kalbos. Pvz., lietuvių prieveiksmis (lotynų adverbium), lietuvių laikraštis (vokiečių Zeitschrift). Kartais sunku pasakyti, iš kurios kalbos kilo vertinys, pvz., lietuvių įspūdis (lotynų influentia, anglų influence, lenkų wpływ, vokiečių Einfluß). Kai remiamasi ne žodžio daryba, o tik semantika, randasi naujos žodžio reikšmės, arba semantiniai vertiniai, pvz., antroji žodžio vikšras reikšmė ‘traktoriaus ar tanko ratų grandinė’ (pirminė reikšmė ‘drugio lerva’) kilo iš rusų kalbos gusenica reikšmės, kuri, manoma, perimta iš anglų caterpillar. Vertiniais t. p. laikomi iš Biblijos, rašytojų kūrinių ar publicistikos pažodžiui išversti posakiai, pvz., atpirkimo ožys, žadėtoji žemė, mirusios sielos, tuštybės mugė. Kalboje prigyja tie pagal skolintą modelį sudaryti vertiniai, kurie sutampa su kalboje nuolat sudaromų žodžių darybos ar žodžių junginių struktūra. Randasi ir neteiktinų vertinių, kurie neatitinka žodžių darybos normų ir bendrinėje kalboje turi atitikmenų, pvz., savistoviai ‘savarankiškai’, greituminis ‘greitasis’, kartas nuo karto ‘retkarčiais’. Dėl kalbinės interferencijos vertinių esama kiekvienoje kalboje.
573