vertýbiniai põpieriai, įstatymų nustatytos formos dokumentai, kurie jų turėtojams suteikia tam tikras turtines, kartais ir neturtines, teises juos išleidusio asmens (emitento) atžvilgiu ir išreiškia šių teisių vertę.
Išleidimas į apyvartą, prekyba, kiti sandoriai
Vertybinius popierius išleidžia finansinės ir nefinansinės bendrovės, valstybė, savivaldybės, kartais (čekius, vekselius) ir fiziniai asmenys. Vertybiniai popieriai gali būti perkami, parduodami, įkeičiami ar kitaip perleidžiami kartu su jų suteikiamomis teisėmis, su vertybiniais popieriais gali būti sudaromi atpirkimo sandoriai. Vertybinių popierių prekyba vyksta vertybinių popierių biržose ir užbiržinėje rinkoje.
Vertybinių popierių rūšys
Pagal suteikiamų turtinių teisių pobūdį skiriama skolos, nuosavybės ir prekiniai vertybiniai popieriai.
Skolos vertybiniai popieriai, išleidžiami paskoloms gauti, suteikia teisę suėjus nurodytam terminui gauti iš vertybinių popierių emitento tam tikrą pinigų sumą (su palūkanomis ar be jų, kai išleisdamas vertybinius popierius į apyvartą emitentas juos parduoda su diskontu); svarbiausios rūšys – obligacijos (gali būti vadinamos ir kitaip, pvz., Lietuvoje 1919–1940 vyriausybės ir miestų savivaldybių išleistos obligacijos vadintos bonais, paskolų lakštais), vekseliai, čekiai, perleidžiamieji indėlių sertifikatai (komercinių bankų liudijimai apie juose padėtus indėlius, kuriuos bankas sertifikato savininkui įsipareigoja suėjus terminui grąžinti su nustatyto dydžio palūkanomis), taupymo lakštai (vyriausybės vertybiniai popieriai, skirti parduoti šalies gyventojams).
Nuosavybės vertybiniai popieriai, išleidžiami investicijoms pritraukti, suteikia nuosavybės teisę į dalį įmonės kapitalo, teisę dalyvauti jos valdyme, gauti dalį jos pelno, t. p. dalį įmonės turto ją likviduojant; svarbiausios rūšys – akcinių bendrovių akcijos (pagal suteikiamas teises skirstomos į paprastąsias akcijas ir privilegijuotąsias akcijas), akcijų sertifikatai, kooperatinių ir žemės ūkio bendrovių pajai.
Prekiniai vertybiniai popieriai suteikia nuosavybės teisę į tam tikras prekes ir teisę jas gauti, kai jos yra pas vežėją ar saugotoją; svarbiausios rūšys – konosamentai, sandėlių liudijimai apie jų priimtas saugoti prekes (įskaitant varantus).
Atskirą vertybinių popierių grupę sudaro išvestinės priemonės, kurios suteikia teisę iš anksto nustatytomis sąlygomis pirkti ar parduoti kitus (vadinamuosius pirminius) vertybinius popierius ir kurių vertę lemia šių pirminių vertybinių popierių kainos bei jų pokyčiai.
Pagal terminą vertybiniai popieriai būna trumpalaikiai (išleidžiami iki vienerių metų laikotarpiui), ilgalaikiai (daugiau kaip vienerių metų laikotarpiui) ir neterminuoti (išleidžiami iki jų emitento gyvavimo pabaigos, pvz., akcijos, pajai), pagal išleidimo formą – materialūs (atspausdinti popieriuje) ir nematerialūs (egzistuoja tik kaip įrašai asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose, kurios atidaromos jų savininkų vardu), pagal disponavimo būdą – vardiniai (jų savininkas yra juose nurodytas asmuo, įrašytas į jų emitento tvarkomą vertybinių popierių registrą), pareikštiniai (savininku laikomas pateikėjas) ir orderiniai (savininkas yra juose nurodytas asmuo ar kitas asmuo, kuriam teisės į vertybinius popierius perėjo pagal paskutinį juose padarytą indosamentą).
Vertybinių popierių vertė ir rizikingumas
Vertybiniai popieriai turi nominaliąją vertę, kurią jiems suteikia emitentas išleisdamas juos į apyvartą, ir rinkos kainą (vertybinių popierių kursą) – ją lemia laukiamas pajamingumas, rizikingumas, likvidumas, palūkanų norma, kurią šalyje suteikia nerizikingos investicijos (pvz., trumpalaikiai iždo vekseliai), ir kiti veiksniai.
Kuo didesnis vertybinių popierių rizikingumas, tuo didesnes pajamas (palūkanų, dividendų, laukiamo vertybinių popierių vertės prieaugio ar kita forma) vertybiniai popieriai turi suteikti jų turėtojams, kad šie sutiktų juos pirkti. Mažiausiai rizikingi yra iždo vertybiniai popieriai, kurių išpirkimą pagal nominaliąją vertę garantuoja šalies vyriausybė, todėl jų palūkanų norma mažiausia, palyginti su kitų rūšių skolos vertybiniais popieriais. Didelių, žinomų bendrovių (jeigu jos neturi didelių finansinių sunkumų) vertybiniai popieriai yra mažiau rizikingi nei mažų ar neseniai veikiančių įmonių. Ilgalaikiai vertybiniai popieriai dažniausiai rizikingesni ir turi didesnes palūkanų normas nei tų pačių emitentų trumpalaikiai vertybiniai popieriai. Pastovias, iš anksto nustatytas pajamas suteikiančių vertybinių popierių (obligacijų, vekselių, privilegijuotųjų akcijų ir kitų) rizikingumas mažesnis nei kintamų pajamų vertybinių popierių (pvz., paprastųjų akcijų), jų kursai pastovesni, mažiau svyruoja.
Kai kurių vertybinių popierių (pvz., obligacijų, vekselių) emitentų įsipareigojimai jų turėtojams gali būti užtikrinami trečiojo asmens garantija, laidavimu, turto įkeitimu, hipoteka ir kitais būdais; tai mažina tokių vertybinių popierių riziką.
3160