vertybių teorija filosofijoje

vertýbių teòrija filosòfijoje, aksiològija, filosofijos disciplina, nagrinėjanti vertybių charakteristiką, struktūrą ir hierarchiją, pažinimo būdus ir ontologinį statusą, vertybinių teiginių specifiką ir prigimtį. Vertybių teorija ėmė formuotis 19 a. viduryje. Daugiausia prie vertybių teorijos kūrimo prisidėjo R. H. Lotze, A. Ritschlis, F. Brentano – jie išplėtojo ekonomikos moksluose vartotą vertės sąvoką. R. H. Lotze teigė, kad tikrovę sudaro trys sritys: faktų, dėsnių ir vertybių; individas vertybes suvokia intuityviai. Anot jo, vertybės yra humanistinės, savarankiškos, objektyvios – tai žmogui iš anksto duota sistema. A. Ritschlis tikėjimo dalykus siejo su vertybiniais teiginiais, juos priešpriešino mokslo ir metafizikos teoriniams teiginiams, teigė, kad tikras ir sisteminis žinojimas pasiekiamas tik vertybiniu patyrimu. F. Brentano vertybių teorija rėmėsi psichinių būsenų intencionalumo samprata. Anot jo, kiekvieną žmogaus psichikos aktą sudaro atvaizdavimas, sprendimas ir vertybinis įvertinimas, sukeliantis malonumo ar nemalonumo pojūtį. F. Nietzsche teigė Europoje esant vertybių krizę, kurios priežastis – krikščionybė ir jos skleidžiama vergų moralė, t. p. ragino pervertinti visas vertybes, atsisakyti tikslo, vienybės, būties ir kitų esą išgalvotų filosofijos sąvokų. Anot F. Nietzsche’s, valia valdyti yra tikrasis vertybių pasaulio pagrindas. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje vertybių problematika vyravo Vakarų filosofijoje. Susiklostė 4 jų tyrimo kryptys: bendro pobūdžio klausimų, vertybių struktūros ir hierarchijos, vertybių objektyvumo ir ontologinio statuso, vertybių ir pažinimo santykio. Formalius bendro pobūdžio klausimus sprendė F. Brentano ir M. Scheleris, jie siekė suformuluoti vertybių teorijos loginius dėsnius ir aksiomas. E. Hartmannas suformulavo vertybių hierarchinę eilę, kurią sudaro penkios pakopos: malonumas, tikslingumas, grožis, dorovė ir religingumas (aukščiausioji vertybė). M. Schelerio požiūriu, vertybių hierarchija yra objektyvi, nepriklauso nuo to, kam konkretūs asmenys teikia pirmenybę. Jis įvardijo vertybių 4 sritis: malonumo ir nemalonumo, vitališkųjų vertybių (sveikatos, narsos, džiaugsmo, pykčio ir kita), dvasinių vertybių (estetinių, dorovinių), šventumo ir nešventumo. Dauguma tyrinėtojų vertybes suvokė kaip tam tikrą subjekto ir objekto santykį, bet vieni jų (Chr. von Ehrenfelsas, H. Cohenas, W. Schuppe, W. Dilthey, E. Hartmannas, A. Riehlis) vertybių buvimo vietą nurodė esant labiau vertinančiame subjekte, kiti (M. Scheleris, N. Hartmannas) – labiau vertinamame objekte, treti (R. H. Lotze, F. Brentano, A. von Meinongas, E. Husserlis) – ir subjekte, ir objekte, ketvirti (W. Windelbandas, H. Rickertas) – anapus subjekto ir objekto. Pažinimo teorijos vertybinius aspektus nagrinėjo neokantizmo mokykla Badene. W. Windelbandas teigė, kad pažinimo procesas yra savaime vertybinis – ir praktiniai, ir teoriniai teiginiai turi vertinamąjį pobūdį. Anot H. Rickerto, pažinti galima tik tai, kas pažinu vertybiškai. Vertybinius pažinimo pagrindus pripažino E. Husserlis. Vertybių įtaką moksliniam pažinimui tyrinėjo M. Weberis. M. Heideggeris neigė vertybių teorijos laimėjimų svarbą (iš dalies dėl to 20 amžiuje vertybių teorijos įtaka Vakarų filosofijai sumenko). Anot M. Heideggerio, gėrį, prasmę ir tikslą grįsdama vertybių, o vertybes – gėrio, prasmės, tikslo samprata, vertybių teorija patenka į ydingą loginį ratą ir nukreipia asmenybę nuo tikrojo – būties – pažinimo. Pasak B. Russello, vertybių teorijos klausimai yra nemoksliniai, nes kokioms vertybėms teiktina pirmenybė, yra skonio dalykas. 20 a. mokslo filosofijoje (T. S. Kuhnas, I. Lakatosas, S. E. Toulminas, L. Laudanas ir kiti) nagrinėta, kiek vertybės turi įtakos mokslo teorijoms ir praktikai.

vertybių teorija

vertybių teorija sociologijoje