vertýbių teòrija sociològijoje
Sociologijoje ir socialinėje psichologijoje pabrėžiama (É. Durkheimas ir M. Weberis) vertybių svarba aiškinant žmonių elgseną ir socialinę kaitą. Šioje srityje vertybių teorijos raidai didelį poveikį turėjo 20 amžiaus antroje pusėje pradėti vertybių empiriniai lyginamieji tyrimai (žymiausi – nuo 1981 kas 10 metų atliekamas Europos vertybių tyrimas ir nuo 1990 kas 5 metai atliekamas Pasaulio vertybių tyrimas). T. Parsonsas vertybes traktavo kaip žmonių veiksmus lemiančias normatyvines orientacijas, psichologas M. Rokeachas (Jungtinės Amerikos Valstijos) – kaip ilgalaikius tvirtus žmonių įsitikinimus, kad tam tikra elgsena ar egzistenciniai tikslai yra labiau pageidaujami nei elgsenos kiti būdai ar tikslai. M. Rokeachas skiria egzistencinių tikslų (pvz., laimė, laisvė, malonumas, socialinis pripažinimas) ir instrumentines (pvz., sąžiningumas, paklusnumas, savarankiškumas) vertybes. Psichologas Sh. H. Schwartzas (Jungtinės Amerikos Valstijos) išskiria visų kultūrų pagrindines vertybes: galią, pasiekimą, hedonizmą, stimuliaciją, savarankiškumą, saugumą, konformizmą, tradiciją, geradarystę, universalumą. Pagrindinėms vertybėms būdinga tam tikra struktūra: kai kurios vertybės dera tarpusavyje (pvz., saugumas ir konformizmas), kitos nedera (pvz., galia ir geradarystė). Vertybės yra universalios, bet įvairūs individai ir visuomenės teikia skirtingą svarbą tam tikroms vertybėms. Sociologai P. Esteris, L. Halmanas ir R. A. de Mooras (Jungtinės Amerikos Valstijos), apibrėždami vertybių kaitą Europoje ir Šiaurės Amerikoje, išskyrė vertybių individualizaciją ir individų vertybių sistemos fragmentaciją. Anot politologo R. F. Ingleharto (Jungtinės Amerikos Valstijos), ekonominės raidos procesas sukuria modernizacijos ir postmodernizacijos seką. Modernizacijos sukelti kultūriniai pokyčiai atsiskleidžia kaip perėjimas nuo tradicinių vertybių (religijos, šeimos, bendruomenės) prie pasaulietinių racionalių vertybių, kurios skatina ekonominę raidą, individų socialinį mobilumą. Postmodernizacija siejama su kultūriniais pokyčiais, kurie atsiskleidžia kaip perėjimas nuo materialių (išgyvenimo) prie postmaterialių (saviraiškos) vertybių. Šis vertybinis virsmas įmanomas tik esant aukštam ekonominiam išsivystymo lygiui, kai daugumos visuomenės narių išgyvenimo pagrindiniai poreikiai yra patenkinti. R. Inglehartas teigia, kad šiuolaikinių visuomenių skirtumai materialių ir postmaterialių vertybių kontekste atkartoja kitų mokslininkų empiriniuose tyrimuose išskirtus visuomenių vertybinius skirtumus, pvz., socialinių psichologų G. Hofstede’s (Olandija) ir H. C. Triandiso (Jungtinės Amerikos Valstijos) kolektyvizmo ir individualizmo, Sh. H. Schwartzo kolektyviškumo ir autonomijos. Daugelis mokslininkų, tiriančių šiuolaikinių visuomenių vertybinius skirtumus, pabrėžia ne modernizacijos procesus, o institucijų poveikį tam tikrų vertybinių nuostatų vyravimui visuomenėje: aiškindami šeimos, darbo, pilietinių ir kitų vertybių skirtumus akcentuoja valstybės įgyvendinamą politiką, institucinę sanklodą.
559