Vestfalija

Vestfãlija (Westfalen), istorinė sritis Vokietijoje, tarp Reino ir Weserio upių. 6–8 a. čia gyveno germanų gentis saksai, 9 a. šios žemės priklausė Saksonijos hercogystei. 12 a. jai suirus pietvakarių dalyje susikūrė Kölno arkivyskupui pavaldi Vestfalijos kunigaikštystė, kitose žemėse – bažnytinės (Münsterio, Paderborno, Osnabrücko, Mindeno vyskupijos ir kitos) ir pasaulietinės (Bergo, Lippės, Marko, Ravensbergo, Waldecko grafystės) valdos. 13–14 a. Vestfalijos miestai, praturtėję iš prekybos, kasybos, kalvystės, gelumbės audimo, įgijo savarankiškumo. Vadovaujami Dortmundo jie sudarė gausiausią Hanzos miestų grupę, dalyvavo kolonizuojant Baltijos jūros pakrantes, priklausė Reino miestų sąjungai. 16 a. Kölno vyskupo valdžia buvo apribota; reformacija, iš pradžių apėmusi visą Vestfaliją, įsitvirtino tik pasaulietinėse valstybėlėse. Pagal 1648 Vestfalijos taiką Mindeno vyskupija atiteko Brandenburgui. 17–18 a. vėl sustiprėjo Kölno vyskupų (1583–1736 jie buvo kilę iš Vitelsbachų) valdžia, didėjo ir Prūsijos įtaka. 1803 sekuliarizavus bažnytines kunigaikštystes Vestfalija padalyta Hannoveriui, Hesenui‑Darmstadtui ir Prūsijai. 1807 Napoleonas I įkūrė Vestfalijos karalystę. 1815 beveik visa Vestfalija atiteko Prūsijai ir sudarė atskirą provinciją; labai paspartėjo jos ekonominė raida. 1945 įėjo į Didžiosios Britanijos okupacinę zoną. Nuo 1949 Šiaurės Reino‑Vestfalijos žemės dalis.