Vestfãlijos taikà, taikos sutartys, pasirašytos 1648 05 15 ir 10 24 Vestfalijos miestuose Münsteryje ir Osnabrücke. Užbaigė Nyderlandų nepriklausomybės karą (1568–1648) ir Trisdešimties metų karą (1618–48).
Vestfalijos taikos sąlygas parengė Münsterio ir Osnabrücko kongresai, vykę 1645–48. Münsteryje sutartį pasirašė Šventosios Romos imperatoriaus (jį rėmė Vokietijos kunigaikščiai katalikai) atstovai su Prancūzijos (jos šalininkai daugiausia buvo Vokietijos kunigaikščiai protestantai), Osnabrücke – su Švedijos (jos šalininkai buvo Vokietijos kunigaikščiai protestantai) atstovais. Sutarčių 3 svarbiausi klausimai: sutarčių dalyvių (ir jų sąjungininkų) teritorijos, religinių santykių Šventojoje Romos imperijoje ir imperijos politinės santvarkos.
Iš Šventosios Romos imperijos Švedija, be 5 mln. talerių kontribucijos, gavo Rügeno salą, Vakarų Pamarį ir dalį Rytų Pamario (su Stettinu, dabar Szczecinas), Wismarą, Bremeno arkivyskupiją (be Bremeno), Verdeno vyskupiją, t. y. beveik visų Šiaurės Vokietijos laivybinių upių žiotis, ir ėmė kontroliuoti ne tik Baltijos, bet ir Šiaurės jūros pagrindinius uostus. Švedija trumpam (iki Šiaurės karo, 1700–21) tapo Europos didžiąja valstybe. Prancūzija gavo Elzasą (be Strasbūro) ir buvo galutinai patvirtintos jos teisės į Lotaringijos miestus Metzą, Toulį ir Verdeną. Nugalėtojų (Švedijos ir Prancūzijos) sąjungininkės (Brandenburgo, Braunschweigo, Heseno ir Meklenburgo kunigaikštystės) gavo vyskupysčių ir sekuliarizuotų vienuolynų žemių. Bavarijos hercogas gavo Aukštutinį Pfalcą ir kurfiursto titulą.
Vestfalijos taika patvirtino 1555 Augsburgo religinę taiką, sulygino protestantų ir katalikų teises; Vokietijos kunigaikščiams buvo pripažinta suverenumo teisė (jie tik negalėjo pasirašyti Šventosios Romos imperijai priešiškų diplomatinių susitarimų); pripažintas Olandijos respublikos ir Šveicarijos savarankiškumas. Vestfalijos taikos sutartys įtvirtino Vokietijos politinį susiskaldymą ir naują tvarką Europoje, paremtą valstybinio suvereniteto koncepcija, Prancūzijos hegemoniją Vakarų Europoje. Šios sutartys galiojo (su nedideliais pakeitimais) iki 1806.