vestibulinis aparatas

vestibùlinis aparãtas (lot. vestibulum – prieškiemis, prieangis), žmogaus ir stuburinių gyvūnų pusiausvyros organas, kurio receptoriai reaguoja į galvos ir viso kūno padėties kitimą ir judėjimą. Anatomiškai priskiriamas vidinei ausiai, nors su klausa beveik nieko bendro neturi. Yra smilkininio kaulo sudėtingos formos ertmėje – kauliniame labirinte. Šią ertmę užima šiek tiek už ją mažesnė, bet gana gerai jos formą atitinkanti uždara elastingų vamzdelių sistema – plėvelinis labirintas, pripildytas skysčio endolimfos. Tarpas tarp plėvelinio labirinto ir kaulinio labirinto sienelių prisipildęs skysčio perilimfos. Viena plėvelinio labirinto dalis – sraigė – yra klausos organas, kita dalis – vestibulinis aparatas. Jį sudaro 3 pusratiniai kanalai (priekinis, užpakalinis ir šoninis) ir centrinėje kaulinio labirinto dalyje – prieangyje – esantys apvalusis ir pailgasis maišeliai (juose yra otolitai). Vestibulinio aparato receptoriai yra cilindro arba kolbos formos ląstelės, turinčios vieną ilgesnį ir 40–50 trumpesnių plaukelių. Plaukelius dengia klampi masė, kurioje gausu kalcio druskų kristalų. Kintant kūno padėčiai otolitai juda ir dirgina vestibulinio aparato receptorius. Pusratinių kanalų receptorius dirgina endolimfos judėjimas, atsirandantis sukant kūną arba kintant sukamojo judesio greičiui. Kai receptorių plaukeliai linksta į ilgesniojo plaukelio pusę, prasideda jaudinimas, linkstant jiems priešinga kryptimi – slopinimas. Atsiradę impulsai perduodami į prieangio mazgo neuroną, iš ten per sraigės prieangio nervą – į smegenų kamiene esančius 4 pusiausvyros analizatoriaus branduolius. Jų neuronų ataugomis jaudinimas sklinda į smegenėles, akies judinamojo nervo branduolį, vegetacinius centrus, tarpinių smegenų gumburą, didžiųjų pusrutulių žievę. Vestibulinio aparato dirginimas gali sukelti sensorinių (galvos svaigimą), vegetacinių (vėmimą) ir motorinių reakcijų (akių nistagmą).