Vetkos liaudies meno muziejuje (Gomelio sritis, Baltarusija) supažindinama su senovinių vestuvių papročiais (2016)
vestùvės, santuokos įteisinimo bendruomeninės apeigos ir papročiai. Atsirado, kai įsigalėjus monogamijai žmona kėlėsi gyventi pas vyrą.
Vestuvių apeigos
Vestuvės nuo seno buvo svarbios ne tik sutuoktiniams ir jų šeimoms, bet dažniausiai ir dviem dideliems giminių būriams, nes susijusios su tam tikrais jų socialiniais interesais. Daugelio tautų vestuvių svarbiausios apeigos siejasi su nuotakos atsisveikinimu su tėvų namais, artimaisiais, persikėlimu į vyro (tai yra svetimus) namus, kai kada perėjimu į kitą bendruomenę. Moters gyvenimo naujo tarpsnio pradžia paryškinama mergautinio galvos apdangalo pakeitimu į ištekėjusios moters galvos apdangą. Daug vestuvių senųjų apeigų atspindi anksčiau paplitusį nuotakos grobimą arba pirkimą. Vestuvių apeigoms dažniausiai teikiama magiška prasmė: jų tikslas – saugoti, guldytuvių apeigomis – skatinti jaunųjų, ypač nuotakos, vaisingumą (jaunieji vaišinami tam tikrais valgiais, už durų keliamas triukšmas piktosioms dvasioms nubaidyti). Daug kur jaunieji apiberiami grūdais, riešutais, apyniais, džiovintais vaisiais, kad būtų vaisingesni, apsupami avikailiais, kad turtingai gyventų. Indoeuropiečių tautų vestuvių apeigoms būdinga nuotakos atsisveikinimas su dvasiomis namų globėjomis, židinio ugnies nešimas į vyro namus. Apeiginiai sakralaus ir žaidybinio turinio vestuvių veiksmai (su daugeliu pasakojamosios tautosakos, vaidybos ir šokio elementų), atliekami tradicijos nustatyta tvarka didelės grupės veikėjų, išreiškia tam tikrą žmonių pasaulėjautą, buities ir socialinio gyvenimo sandarą.
Lietuvių vestuvės
Lietuvių vestuvių papročiai pirmą kartą aprašyti 16 a. pradžios rašytiniuose šaltiniuose (J. Maleckis, J. Łasickis, M. Strijkovskis), išsamesnių žinių pateikia 17 a. pabaigos (T. Lepneris, M. Pretorijus), 18–19 a. (J. Pabrėža, M. Valančius, L. A. Jucevičius, A. Juška) istoriniai šaltiniai. Lietuvių ir kitų tautų vestuvių papročiai turi nemažai bendrų bruožų. Pagal senąsias bendruomeninio gyvenimo tradicijas vestuvės buvo viso kaimo šventė; bendruomeninis solidarumas skatino prisidėti prie vestuvių ruošos, vaišių, kviestieji atvykdavo su savo pyragais, gardumynais. Ilgiau viešintys vestuvininkai būdavo priimami ir vaišinami, apnakvinami viso kaimo namuose. Vestuvėms būdavo ilgai ruošiamasi, atliekamos įvairios apeigos. Sūnui žmonos dažniausiai ieškodavo ne tėvas – piršlybomis rūpindavosi jo įgaliotas kaimo bendruomenės narys piršlys. Per piršlybas būdavo susipažįstama su merginos tėvais, suderama dėl santuokos ekonominių ir kitų sąlygų. Atlikus juridinę galią turinčias sakralias sužadėtuvių apeigas buvo sutariama dėl vestuvių. 16 a. radosi užsakai – viešas pranešimas bažnyčioje tikinčiųjų bendruomenei apie numatomą poros santuoką. Didele garbe merginai laikyta ištekėti savame kaime.
Po baudžiavos panaikinimo padidėjus turto reikšmei imta ieškoti kuo turtingesnės nuotakos, kartais net tolimesnėje parapijoje. Vestuves sudarydavo jungtuvių dienos išvakarių ir ryto apeigos prieš išvykstant į jungtuves, apeigos jaunosios namuose iki išleidžiant į marčias, marčios išleidimas ir priėmimas anytos namuose, marčios įvesdinimas į vyro šeimą ir kaimo bendruomenę. Iki 20 a. vidurio dažniausiai vestuvės keltos iki advento ir per Užgavėnes (iki gavėnios), vėliau tos tradicijos taip griežtai nepaisyta. Seniau stengtasi parinkti, žmonių manymu, tinkamą mėnulio fazę, dažniausiai jaunatį (ilgai bus jauni), priešpilnį (bus turtingi). Iki 18 a. bažnyčioje dažniausiai buvo tuokiamasi sekmadienį, Užnemunėje 20 a. pradžioje – antradienį, Mažojoje Lietuvoje – penktadienį, per pilnatį.
Rengtis vestuvėms būdavo pradedama po sužadėtuvių. Besituokianti mergina turėdavo jaunikiui pasiūti jungtuvių marškinius (padėdavo pas ją per vakarones susirinkusios kaimo merginos), jos tėvai ruošdavo vaišes, darydavo alų, kviestieji giminės, kaimynai kepdavo karvojus. Visą skrynią karvojų, kitokių pyragų vykdama į vestuves prisikraudavo svočia (dažniausiai artima giminaitė – teta, krikšto motina). Būta papročio į savo vestuves krikštatėvius, dėdes, tetas, ypač prašomas būti svočiomis, taip pat pamerges ir pabrolius kviesti patiems jauniesiems, dažniausiai atvykusiems su tėvais. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje 19 a.–20 a. pradžioje jaunieji patys pereidavo kaimynus net keletą kartų kviesdami bent išlydėti į bažnyčią. Suvalkijoje, Dzūkijoje, Mažojoje Lietuvoje 20 a. pradžioje vėliausiai likus savaitei iki tuoktuvių į vestuves kviesdavo dažniausiai raitas kvieslys, jo nekviestiems į vestuves eiti nederėjo. Vestuvių išvakarėse nuotakos, kartais jaunikio namuose būdavo rengiamas mergvakaris.
vestuvės (Klaipėdos kraštas, 1933)
vestuvininkai (1935, foografas P. Šinskis; Kupiškio etnografijos muziejus)
Vestuvių svarbiausi veikėjai jaunieji vestuvėse mažai reikšdavosi, už juos veikdavo jų atstovai: piršlys, kartais net kelios svočios, pabroliai, pamergės, vestuvių tvarkdarys maršalka, visi turėjo gerai išmanyti vestuvių ritualą. Tik 20 a. pradžioje pamergės su pabroliais ėmė sudaryti poras ir lydėti nuotaką. Vestuvėse dalyvaudavo kraitvežiai (iš jaunikio pusės), muzikantai, Rytų Aukštaitijoje – mituliai, Aukštaitijoje – vartininkai, taisantys ir saugantys vartus jauniesiems sutikti. Pagal seną tradiciją visas kaimas susirinkdavo jaunųjų išleisti į tuoktuves ir pasitikti parvežamą marčią. Į aukštaičių ir dzūkų vestuves ateidavo persirengėlių (meška, gervė, žydas), iki 20 a. vidurio būdavo ir nekviestų svečių (guogis, jaunimas ateidavo pašokti). Nuo 20 a. antros pusės nekviestieji dažniausiai taiso tik kelio užtvaras. Jaunikio namuose susirinkdavo giminės, jaunimas, kaimynai jo išleisti, jaunosios pusėje – jo pasitikti. Iki 19 a. pabaigos jaunikio pulką sudarydavo vien vyrai, jie jodavo raiti, 20 a. važiuodavo. Seniau daug kur jaunikį pasitikdavo tariamai nedraugiškai, reikėdavo įsiprašyti, išsipirkti suolą ar stalą. 20 a. dažniausiai sutinkama taikingai, su duona ir druska, taurele gėrimo. 19 a. tarp veidus užsidengusių pamergių nuotakos ieškodavo piršlys arba vyriausiasis pabrolys, radę jai įteikdavo jaunikio vainiką. Nuotaka klūpomis atsibučiuodavo su sėdinčiais tėvais. Iki 20 a. pirmos pusės į bažnyčią jungtuvių jaunieji vykdavo su savo pulkais atskirai. 19 amžiaus antroje pusėje jaunikis su pulku jodavo raiti, nuotaka, svočia ir piršlys važiuodavo bričkoje. Žemaitijoje iki 20 a. pirmos pusės piršlys jodavo arba vienas važiuodavo jaunikio pulko priešakyje, muzikantai visą kelią grodavo. Rytų Aukštaitijoje piršlys likdavo jaunosios namuose, paskui vykdavo į jaunikio namus. Suvalkijoje dar 20 a. nuotaką prie altoriaus vesdavo pamergės, jaunikį – jo pabroliai, Šiaurės Žemaitijoje priekyje eidavo piršlys, nuotaką vesdavo jaunikio broliai, jaunikį – nuotakos pamergės; Pietų Žemaitijoje nuotaką dažniausiai vesdavo vyriausiasis pabrolys (vainiksegis), jaunikį – nuotakos svočia arba vyriausioji pamergė (vainiksegė).
Iki 20 a. pradžios po jungtuvių būdavo rengiamos tam tikros svočios vaišės – stovynė. Seniau Aukštaitijoje jaunieji su savo palydomis grįždavo į savo namus (tuomet jaunikis siųsdavo du mitulius jaunosios saugoti), kitur visi vestuvininkai vykdavo į jaunikio arba grįždavo į jaunosios namus. 20 a. jaunieji su pulku dažniausiai grįždavo pas jaunają. 20 a. aštuntame dešimtmetyje išplito sudėtinės vestuvės.
Seniau pagerbdami jaunuosius sutiktuvių vartus statydavo tik savojo kaimo jaunimas, nuo 20 a. pabaigos vartai visame grįžtančių po santuokos vestuvininkų kelyje tveriami dažniausiai dėl išpirkos. Visoje Lietuvoje nuo seno jaunavedžiai sutinkami kaip garbingiausi svečiai – su duona ir druska, gėrimu. Anksčiau kai kur Dzūkijoje jaunuosius apiberdavo rugiais, kviečiais ir avižomis. Jaunikiui su savo palyda atvykus į nuotakos namus vartus išpirkdavo piršlys su buteliu ir svočia su karvojumi; Šiaurės ir Rytų, iš dalies ir Pietryčių Lietuvoje reikėdavo išpirkti sodą, tai yra vaduoti stalą. Dalijimasis jaunikio pusės vaišėmis reiškė abiejų giminių susibroliavimą.
Viena svarbiausių vestuvių senųjų apeigų buvo jaunosios vainiko nuėmimas – gaubtuvės. Mitulių arba vyriausiojo brolio išpintų kasų moteris neturėjo teisės pintis; apeigos reiškė, kad moteris simboliškai pereina į vyro valdžią. Atsisveikindama su gimtaisiais namais ji apeidavo stalą apverkdama viską, ką tėvų namuose palieka. Jaunosios kraitį išveždavo kraitvežiai. Seniau į vyro namus atvežta marti buvo vedama į klėtį, čia jaunieji guldomi. Vestuvinininkai, daugiausia jaunimas, prie klėties linksmindavosi, triukšmaudavo. 19 a. marčią pirmiausia vesdavo į trobą, ją pasitikdavo anyta su vandeniu ir druska. Jaunųjų keltuvės būdavusios triukšmingos, su muzika, pašaipaus erotinio turinio dainomis, išdaigomis. Jaunieji prausdavosi anytos atneštu vandeniu, kai kur – šiltu alumi (20 a. pabaigoje šių apeigų neliko). Marčią į namus kai kur Aukštaitijoje vesdavo šešuras, kitur – jaunikis, svočios, visas pulkas. Marti į krikštasuolę kabindavo gražiausią raštuotą rankšluostį. Anyta marčiai įduodavo dubenį su žarijomis (šeimininkės pareiga kurstyti ugnį) ir samtį. Šešuro pasveikinta, padovanojusi jam juostą, marti su svočia ir šešuru eidavo į tvartus, su atsineštais grūdais ir druska apibarstydavo gyvulius.
Parvežta marti jaunikio šalies svečius iki 20 a. vaišindavo atsivežtomis vaišėmis; per vadinamąjį marčpietį svetimai šaliai reikėdavo parodyti, kokia marti turtinga ir vaišinga. Iki 21 a. sakralumo prasmę išlaikė jaunosios šokdinimas po marčpiečio arba jai išdalijus jaunojo pusei dovanas. Pirmas šokdindavo jaunojo brolis (dieveris) arba pirmasis jo pabrolys, kai kur – šešuras. Marčios šokdinimas reiškė, kad ji priimama į naująją bendruomenę. Seseris stengtasi ištekinti laikantis jų amžiaus sekos. Ištekėjus vyresniajai seseriai jaunesniajai per vestuves jaunikio pabroliai uždėdavo jaunosios rūtų vainikėlį, taip ji būdavo oficialiai pakeliama į būsimas marčias.
19 a.–20 a. pradžioje Vakarų Lietuvoje ir Vidurio Lietuvos šiaurėje radosi piršlio teismas: vestuvėms baigiantis marčios pabroliai (vadinamieji sekėjai) tariamai jos vardu imdavo priekaištauti piršliui, esą ją apgavęs, melavęs. Atsiradę teisėjai, budeliai melagiui piršliui perskaitydavo teismo dekretą, nuteisdavo myriop, vedamą pakarti išvaduodavo jaunoji dovanojamu rankšluosčiu. Vėliau paprotys išplito ir kitur.
Pirmą sekmadienį po jungtuvių, per atgrąžtus, jaunavedžiai lankydavosi jaunosios tėvų namuose ir atsiimdavo dalį. Čia būdavo rengiamos nedidelės jaunavedžių, abejų tėvų, jų šeimų narių, piršlio, svočios ir vainiksegių vaišės. 20 a. paprotys nunyko.
Sovietinės okupacijos metais buvo suardyta tradicinių papročių sandara: nacionalizavus žemę, nusavinus kitas gamybos priemones neteko prasmės piršlybos, jaunojo turto apžiūrėjimas (peržvalgos), merginos kraitis ir pasoga, neliko kvieslio, kraitvežių, atgrąžtų.
L: B. Buračas Lietuvos kaimo papročiai Vilnius 1993; A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė‑Šaknienė Lietuvių šeima ir papročiai Vilnius 2008.