vestùvių danos, dainuojamosios tautosakos žanras. Sudaro glaudžiai su vestuvių įvairiomis apeigomis ir papročiais susijusios dainų grupės, kurios dažniausiai ir vadinamos pagal apeigos paskirtį.
Lietuvių vestuvių dainos
Lietuvoje vedybų ritualams priskiriama daugiau kaip 30 dainų grupių (vestuvių dainos yra gausiausias lietuvių dainuojamosios tautosakos žanras). Vestuvių dainų (užfiksuota jų raida 19–20 amžiuje) žanro ištakos yra itin senos; dainose išlikę ikikrikščioniškos ar net matriarchalinės kultūros vestuvių apeigų reliktai. Lietuvos etnografinėse srityse šiek tiek skyrėsi vestuvių apeigos, todėl skiriasi ir vestuvių dainų grupės, dainų kilmė, amžius, tematika, poetika. Su vestuvėmis siejamos ir neapeiginės dainos, kurios buvo dainuojamos dėl jų atitikimo vestuvių tematikai bei nuotaikai. Priešvestuvinių apeigų ciklą sudaro pažintuvių, piršlybų, žvalgytuvių, sutartuvių ir kitos dainos. Daugiausia vestuvių dainų dainuota per vestuvių iškilmes; šios dainos yra sudėtingo vestuvių ceremonialo dalis. Joms priskiriamos mergvakario, jaunojo sutiktuvių, suolo vadavimo, vainiko įteikimo, išvažiavimo į jungtuves, kraičio išvežimo, išvažiavimo pas jaunąjį, marčios sutiktuvių, sugultuvių, gaubtuvių ir kitos dainų grupės. Kartais tam tikru vestuvių momentu atitinkamo turinio kūrinio dainavimas atlieka pagrindinę vestuvių apeigų funkciją (jaunosios graudinimo arba jaunosios apdovanojimo dainos, vestuvininkų apdainavimai). Su povestuviniais papročiais (jaunosios tėvų lankymu ir jų atvykimu pas jaunavedžius) siejamos sugrįžtuvių (sugrąžtų) dainos. Iš 19–20 amžiaus rašytinių šaltinių žinomas vestuvinis repertuaras yra dviejų dalių. Vienos vestuvių dainos dainuotos jaunosios, kitos – jaunojo pusėje. Nuotakos pusėje vykstančioms apeigoms priskiriamos dainos (pažintuvių, piršlybų, žvalgytuvių, sutartuvių, mergvakario, jaunojo sutiktuvių, suolo vadavimo, pasėdo, jaunosios graudinimo, atsisveikinimo, išvažiavimo į jungtuves ir sugrįžimo iš jų, išvažiavimo pas jaunąjį ir kita) yra atsisveikinimo ir atsiskyrimo nuo tėvų šeimos apeiginės paskirties. Jaunojo pusėje atliekamos marčios sutiktuvių, sugultuvių ir prikeltuvių, marčpiečio, gaubtuvių dainos, vestuvininkų apdainavimai yra skirti marčiai įsitraukti arba įvesdinti į naują šeimą ir giminę. Dėl to abi vestuvių repertuaro dalys skiriasi tematika, poetine raiška ir jos kuriama nuotaika. Jaunosios pusėje dainuotos vestuvių dainos yra dramatizuoto turinio, kuriančio liūdną nuotaiką, kurią sustiprina nuolat pratrūkstantys nuotakos verkavimai. Jaunojo namuose atliekamais apeiginiais veiksmais ir iš dalies linksmesnėmis vestuvių dainomis (nėra verkavimų) siekiama įteisinti naujos šeimos susikūrimą, aktualizuojamas jaunųjų perėjimas į vedusiųjų luomą, pabrėžtinai daugiau dėmesio skiriama nuotakai, įgijusiai marčios (ir kartu moters) statusą. Seniausiose vestuvių dainose gausu maginės paskirties poetinių elementų, kuriais siekta garantuoti vaisingumą, šeimos gerovę, laimingą ir turtingą gyvenimą; yra ir iniciacinės paskirties užuominų. Senesnio stiliaus dainose (vestuvininkų apdainavimuose) yra savitų meninės raiškos priemonių, tarp jų – ir nepadoraus turinio bei itin archajiškos ritualinės kilmės komizmo formų. Vestuvių dainų poetinei struktūrai būdinga savita simbolika, įvaizdžių sistema, susiformavusi įvairių istorinių laikotarpių vestuvių apeigų pagrindu, turinti bendrų bruožų su kitų tautų (daugiausia slavų) vestuvių dainomis. 19–20 amžiuje sparčiai nykstant vestuvių apeigoms ir mažėjant jų teisinei galiai silpo arba nunyko ir dainų apeiginė funkcija. Daugelis atitrūkusių nuo apeigų dainų virto lyrinėmis dainomis. 21 amžiuje beveik suirus apeiginei vestuvių sanklodai vestuvių dainų tradicija baigia nykti.
Pirmasis lietuvių vestuvių dainų paskelbė P. Ruigys 1747.
P: Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos Antano Juškos ir išleistos Jono Juškos 2 t. Vilnius 1955; Lietuvių liaudies dainų katalogas t. 1–3 1976–77; Lietuvių liaudies dainynas: Vestuvinės dainos kn. 1–5, kn. 7 Vilnius 1983–2011. L: L. Sauka Lietuvių vestuvinės dainos (XIX a.–XX a. pradžia) / Literatūra ir kalba t. 9 Vilnius 1968; D. Sauka Lietuvių tautosaka Vilnius 2007.
1797
piršlybų dainos