„Vetalapančavimšati“ („Vetālapañcavimśatī“, „Dvidešimt penki mirusiojo dvasios pasakojimai“), 1 a. sanskritu parašytų 25 pamokomų istorijų rinkinys. Seniausias išlikęs jo variantas kaip atskiras ciklas pateikiamas Kšemendros Brhatkathamandžari (1 amžius). Rinkinyje vyrauja meilės tema, pasakojamos tragiškos (meilės trikampio), linksmos, keistos, sentimentalios pasiaukojamai pasielgusio kilmingojo, vaiko, tarno, išminčiaus istorijos. Joms nebūdinga vieninga pasaulėžiūra ar ideologija. Intriguojančių siužetų pabaigoje pateikiamas moralas, išmintinga arba netikėta išvada.
2271