veterinãrija Lietuvojè. Lietuvoje ilgą laiką gyvuliai buvo gydomi liaudies veterinarijos priemonėmis.
Veterinarijos Lietuvoje ištakos
Nuo 14 a. kunigaikščių arklius gydė kalviai, 18 a. kavalerijos arklius – specialiai paskirti asmenys. 18 a. pabaigoje pirmąją žemesniąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veterinarijos mokyklą įkūrė J. E. Gilibert’as Horodnicoje (prie Gardino). Jis dėstė veterinariją, parašė straipsnių apie gyvulių ligas. Straipsnių apie naminių gyvulių gydymą parašė S. B. Jundzilas. 1804 Vilniaus universitete įsteigta Veterinarijos katedra. Jai vadovavęs L. H. Bojanus išleido veterinarijos veikalų, rūpinosi Veterinarijos mokyklos steigimu. 1823 prie universiteto atidaryta Veterinarijos mokykla. 1832–42 Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademijoje veikė Veterinarijos institutas. 1842 uždarius Medicinos‑chirurgijos akademiją veterinarijos specialistų rengimas nutrūko.
Veterinarija Lietuvoje 20 a. pirmoje pusėje
1918–40 veterinarinei tarnybai vadovavo Žemės ūkio ministerijos Veterinarijos departamentas. Po I pasaulinio karo Lietuvoje buvo paplitusios arklių įnosės, niežai ir kitos ligos, 1920 – galvijų maras. Su gyvulių ligomis kovojo Centrinė karo veterinarijos ligoninė (veikė 1919–25), Marvos (prie Kauno) priešmarinė stotis (1920–24), Karo veterinarijos bakteriologijos kabinetas (Kaune, 1922–24), Kauno veterinarijos ligoninė (1925–26), Veterinarinės bakteriologijos institutas (1924–38). Organizacinį ir priešepizootinį darbą daugiausia dirbo apskričių veterinarijos gydytojai, gydymo ir profilaktikos – veterinarijos rajonų veterinarijos gydytojai ir felčeriai (apskrityse buvo po 1–3 veterinarijos rajonus). Gruzdžiuose (Šiaulių rj.), Dotnuvoje, Plungėje, Utenoje, Vilkaviškyje buvo veterinarijos ambulatorijos, Kėdainiuose – ambulatorija su veterinarijos vaistine. 1922–30 veterinarijos specialistai buvo rengiami Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Veterinarijos skyriuje. 1936 veterinarijos gydytojus Kaune pradėjo rengti Veterinarijos akademija. Joje veikė Serologijos institutas, kuriame buvo atliekama gyvulių ligų laboratorinė diagnostika, gaminama vakcinos, serumai ir kiti biologiniai preparatai ne tik gyvulių, bet ir žmonių ligoms gydyti ir profilaktikai. Veterinarijos felčerius rengė Gruzdžių aukštesnioji gyvulininkystės mokykla (veikė 1928–38).
1918 Lietuvoje buvo 22, 1938 pabaigoje – 131 veterinarijos gydytojas. Veterinarijos gydytojai dirbo ir mokslinį darbą: jie pritaikė naują interpleurinį arklių imunizavimo metodą imuniniams serumams gaminti (J. Bielkevičius), tyrė kiaulių skiepijimo nuo raudonligės efektyvumą (P. Radvila), karvių mastito etiologiją (J. Savickis), paukščių ir paršelių ligas (P. Sniečkienė), galvijų bruceliozę (A. Pabijanskas) ir tuberkuliozę (K. Kanauka). Užsienio aukštosiose mokyklose kai kurie Lietuvos veterinarijos gydytojai apgynė disertacijas. 1923–40 veikė Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjunga. 1924–40 ji leido žurnalą Veterinarija ir zootechnija. 1943 Veterinarijos akademija buvo uždaryta.
Veterinarija Lietuvoje 20 a. antroje pusėje
Po II pasaulinio karo veterinarijos tarnybai vadovavo Žemės ūkio ministerijos Veterinarijos valdyba. 1946 Vilniuje buvo įsteigta Veterinarijos poliklinika. Veterinarijos įstaigoms, organizacijoms, ūkiams aprūpinti veterinarine įranga, įrankiais, vaistais 1944 Vilniuje buvo įkurtas Vettiekimas. 1947 jam buvo pavesta rūpintis ir zootechnikos reikmenimis, todėl pervadintas Zoovettiekimu (veikė iki 1965). 1952–60 ir 1987–90 veikė Gyvulininkystės ir veterinarijos institutas, 1960–87, 1990–2013 – Veterinarijos institutas (statusas kelis kartus keitėsi), nuo 2010 veikia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas (1960–87, 1990–2010 – Gyvulininkystės institutas; statusas keitėsi). 1964 įsteigta Tarpžinybinė veterinarinė taryba. 1965 įkurtas Respublikinis zootechnikos ir veterinarijos tiekimo organizacijų susivienijimas. Veterinarijos akademijoje 1949 atlikti gyvulių reaktyvavimo ir mitybos fiziologiniai tyrimai (L. Aizinbudas). 1972 L. Aizinbudo vadovaujamoje Fiziologijos, patologinės fiziologijos ir anatomijos katedroje įkurta mokslinė laboratorija. Operacinės chirurgijos srityje dirbo T. Šniukšta, anatomijos – A. Pabijanskas, histologijos – J. Šulskis. Gyvulių medžiagų apykaitos procesus tyrinėjo B. Janonis, pieno kokybės tyrimus atliko J. Nainys. Veterinarijos akademijos mokslininkai įdiegė ir patobulino karvių cezario pjūvio operaciją (A. Andraitis), sukūrė ir įdiegė efektyvų galvijų prieskrandžių alimentinės kilmės distonijų gydymo fermentiniais preparatais būdą (J. Bakūnas, R. Karazija, A. Sederevičius), sukonstravo prietaisų galvijų kvėpavimo ir virškinimo organams tirti ir gydyti (V. Gabriolavičius, V. Šarkūnas, J. Čepulis), operacinį stalą ir specialius stovus stambiems gyvuliams fiksuoti (A. Jurevičius), padėjo išvesti produktyvių galvijų, kiaulių ir arklių linijų. Nuo 1974 Veterinarijos akademijoje buvo tiriami Vilniaus fermentinių preparatų gamykloje sukurti fermentiniai preparatai vidaus ir dauginimosi organų ligoms bei pūlingoms žaizdoms gydyti (A. Sederavičius, R. Karazija, J. Bakūnas, B. Znaidauskas, E. Aniulis). Tyrinėta kiaulių skrandžio ir žarnyno limfinė sistema (V. Bižokas), gyvūnų patologinė būklė (R. Karazija, A. Jurgaitis), maisto veterinarinė sanitarija (J. Vaitkus, V. Skimundris), sukurta gyvulių kraujo grupių analizės metodų (Z. Vagonis). 1979–2004 Veterinarijos institute veikė Veterinarinių preparatų gamybos skyrius, kuriame buvo gaminami 10 pavadinimų veterinariniai vaistai, imunologiniai preparatai, vakcinos, terpės ir prietaisai. 1989 atkurta Veterinarijos gydytojų sąjunga. 1997 ji pertvarkyta į Lietuvos veterinarijos gydytojų asociaciją.
Veterinarija Lietuvoje 21 amžiuje
21 a. pradžioje Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje buvo atliekami mikrobiologijos (J. Šiugždaitė), parazitologijos (J. Petkevičius), mikotoksikologijos ir ekologinės gyvulininkystės (B. Bakutis), gyvulių reprodukcijos (H. Žilinskas), farmakologijos (A. Matusevičius), zooarcheologijos (L. Daugnora) ir kiti moksliniai tyrimai. Mokslinės veiklos kryptys: antihelmintinių preparatų kūrimas, nesočiųjų riebalų rūgščių ir pieno rūgšties įtakos parazitiniams helmintams tyrimas, nemedikamentinė virškinamojo trakto parazitų kontrolė, užkrečiamosios bakterinės ligos, zoonozės, jų plitimas tarp gyvūnų, ekologinių veiksnių įtaka bakterinių ligų plitimui, naminių gyvulių neužkrečiamųjų ir užkrečiamųjų ligų epidemiologiniai, karvių reprodukcijos sutrikimų, karvių mastito etiologiniai tyrimai, diagnostikos, profilaktikos ir gydymo priemonių kūrimas. Veterinarijos moksliniai tyrimai atliekami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institute. Nuo 1996 leidžiamas tęstinis periodinis mokslo leidinys Veterinarija ir zootechnika.
2384