veterinãrinė farmakològija, veterinarijos šaka, tirianti ligų gydymui ir jų profilaktikai vartojamų vaistų poveikį gyvūnų organizmui. Naudojasi klinikiniais, fiziologiniais, biocheminiais, mikrobiologiniais, morfologiniais, molekulinės biologijos, imunologijos, genų inžinerijos ir kitais metodais. Bendroji veterinarinė farmakologija nagrinėja vaistų poveikio gyvūnų organizmui bendruosius dėsningumus, kurie būdingi visiems vaistams (farmakokinetiką, farmakodinamiką ir farmakopatologiją), specialioji veterinarinė farmakologija – atskirų vaistų arba jų grupių savybes ir naudojimą veterinarinėje medicinoje. Klinikinė veterinarinė farmakologija tiria farmakodinaminius ir farmakokinetinius vaistų veikimo mechanizmus, vaistų sąveiką, nuo gyvūno rūšies priklausančius ypatumus atskirų ligų atveju. Tyrimų metu nustatoma, kaip vaistai veikia sergančių gyvūnų organizme, kuriamos optimalaus gydymo schemos. Nuo 1938 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje (iki 2010 Lietuvos veterinarijos akademija) dėstoma veterinarinės farmakologijos disciplina. Lietuvoje veterinarinius vaistus, naudojamus gyvūnams, kontroliuoja Maisto ir veterinarijos tarnyba, kuri juos įteisina įrašydama į Valstybinį veterinarinių vaistų registrą, kaupia ir vertina gautus pranešimus apie šių vaistų sukeliamą nepalankų poveikį, keičiasi informacija su Europos Sąjungos šalių atitinkamomis tarnybomis, priima sprendimus dėl vaisto atšaukimo iš rinkos, visuomenės informavimo.
1653
-farmakologija