veterinãrinė toksikològija, veterinarijos šaka, tirianti nuodingųjų medžiagų nepalankaus poveikio gyvūnų organizmui mechanizmus, klinikinius požymius, nustatymo būdus, diferencinę diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Pagal nuodingųjų medžiagų prigimtį gyvūnų apsinuodijimai skirstomi į apsinuodijimą pašaru, chemotoksikozes, farmakotoksikozes, fitotoksikozes, mikotoksikozes, zootoksikozes. Veterinarinės toksikologijos svarbiausia sritis yra klinikinė veterinarinė toksikologija, tirianti gyvūnų specifinių apsinuodijimų etiologiją, patogenezę, simptomus ir profilaktiką. Tobulėjant laboratorinei įrangai daugėja galimybių nustatyti vis daugiau cheminių medžiagų ir mažesnes jų koncentracijas. Kuriami apsinuodijusių gyvūnų nauji gydymo metodai, ieškoma būdų, kaip iš organizmo šalinti nuodus, mažinti jų nuodingumą, naudoti priešnuodžius, taikyti simptominį gydymą. Profilaktikos priemonės yra apsinuodijimų epidemiologinių duomenų kaupimas ir analizė, gyvūnų ir visuomenės apsaugos būdų nustatymas, apsinuodijimą lemiančių veiksnių įtakos mažinimas. Lietuvoje veterinarinės toksikologijos klausimais išleista knygų: J. Butkus Veterinarinė toksikologija (1968), J. Butkus, J. Lapienis ir I. A. Palčiauskas Toksikologija (1987), B. Bakutis Mikotoksinai gyvulių pašaruose (2004).
1653
-toksikologija