veterinãrinė virusològija, veterinarijos šaka, tirianti naminių ir laukinių gyvūnų (tarp jų paukščių, žuvų ir vabzdžių) virusinių ligų etiologiją. Nagrinėja veterinarinės virusologijos istoriją, virusų kilmę, savybes, morfologiją, fizikinę ir cheminę sudėtį, sistematiką, genetiką, ekologiją, antivirusinio imuniteto ypatumus, virusinių ligų paplitimą, patogenezę, virusų dauginimosi ypatumus, laboratorinę diagnostiką, gydymą ir profilaktikos priemones. Veterinarinės virusologijos sukurti metodai padeda mažinti gyvulių ir paukščių kritimą, sudaryti sveikas gyvulių bandas, gerinti produktyvumą, nustatyti žmonių ir gyvulių virusinių ligų bendrus sukėlėjus. Veterinarinė virusologija siejasi su epizootologija, biochemija, imunologija, klinikine diagnostika. Kaip savarankiška veterinarijos mokslo šaka susiformavo 20 a. viduryje. Lietuvos veterinarijos institute 1968 įkurta Veterinarinės virusologijos laboratorija. 1972 išleistas L. Grubliausko ir A. Petrausko vadovėlis Veterinarinė virusologija.
617
-virusologija