Vetýgalos atódanga, erozinis skardis Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje, Kavarsko seniūnijoje, Šventosios dešiniajame krante, į pietvakarius nuo jos santakos su Virinta. Yra Anykščių regioninio parko Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje. Geologinis gamtos paveldo objektas ir gamtos paminklas (nuo 2000).
Atodangos aukštis 26 metrai. Šlaitai statūs, apaugę reta žoline augalija, krūmais, medžiais (daugiausia eglėmis, pušimis). Vietomis yra įsirėžusių stačiašlaičių griovų, šaltiniuotų ruožų. Aktyvūs eroziniai procesai. Apie 420 m ilgio atkarpõs keliuose segmentuose atsidengia vėlyvojo pleistoceno moreninis priemolis, smėlis, žvyras, eopleistoceno (kvartero ankstyvojo laikotarpio) Daumantų storymės (susiformavo Daumantų priešledynmetinėje epochoje) smulkus kvarcinis smėlis su įvairaus storio aleurito tarpsluoksniais, apatinėje pjūvio dalyje įžambiai sluoksniuotas ir vėlyvojo devono Šventosios svitos įvairaus rupumo smėlis su gausiomis žėručių plokštelėmis. Šlaitų didžiąją dalį dengia deliuvis. Atodangos apatinė dalis yra po vandeniu; 1962 įrengiant Kavarsko hidroelektrinės užtvanką Šventosios vandens lygis buvo pakeltas, viršsalpinė terasa užlieta, apie 6 km ilgio atkarpoje upės vaga praplatėjo.
Vetygalos atodanga
Vetygalos atodangos apatinė dalis
Atodanga pritaikyta lankyti; įrengta laiptai, takai, apžvalgos aikštelės (atodangos viršutinėje ir apatinėje dalyje; nuo viršaus atsiveria Šventosios ir ją supančių miškų panorama). Už kelių kilometrų į pietvakarius (pasroviui) yra Daumantų atodanga, netoliese (pietryčiuose), Virintos slėnyje, – Vildžiūnų atodanga (abi geologiniai gamtos paveldo objektai). Saugoma nuo 1964. Vienas pirmųjų Vetygalos atodangą aprašė J. Dalinkevičius (1926). 1966–67 buvo atlikti litologiniai, paleobotaniniai ir kiti detalūs tyrimai. Ją tyrinėjo O. Kondratienė (1968), A. Linčius (1990).
-Žėbos kalnas