vežčios, vežètės, drángos, nedideli, nekeičiamo ilgio vežimai su įrengtu viršumi. Nuo seno panašūs vežimai paplitę Rusijoje, Baltarusijoje, Pietryčių Estijoje, Rytų Latvijoje.
LIETUVOJE iki 20 a. pabaigos (kai kur ir ilgiau) naudoti Šiaurės rytų ir Vidurio Lietuvos šiaurinės dalies valstiečių. Seniau jų būta Dzūkijoje, 19 a. viduryje – ir Šiaurės Žemaitijos apylinkėse. Vežėčių priekinė ir užpakalinė dalys sujungtos trimis 200–250 cm ilgio kartimis: vidurinė kartis šerdesu pirmagalyje įtvirtinta į priekinį, gale – į galinį skersplautį, dvi šoninės uždėtos ant skersplaučių, kartais į juos šiek tiek įleistos ir nejudamai pritvirtintos. Kartys sutvirtintos 1–4 mediniais arba geležiniais (nuo 20 a. 2–3 dešimtmečio) skersiniais (pervaromis), ant jų uždėta lentinė dugninė. Šoninės lentos (dronyčios) medinėmis arba geležinėmis vinimis prikaltos prie rungų. Vežėčiomis veždavo mėšlą, bulves, runkelius, žvyrą, smėlį. 19 a. pabaigoje Šiaurės Aukštaitijoje paplatintomis ir paaukštintomis vežėčiomis kartais vežtas šienas.
vežėčios (20 a. pirma pusė; Arklio muziejus Niūronyse)
Dailesnėmis vežėčiomis (su pakojomis šonuose ir sėdynėmis) valstiečiai važiuodavo į religines šventes, svečius, turgų. Iki 20 a. 2–3 dešimtmečio daugiausia buvo medinašės, vėliau darytos su geležinėmis ašimis.