vėžiãgyviai (Crustacea), nariuotakojų (Arthropoda) tipo bestuburių gyvūnų potipis. Klasės: kirmėliniai vėžiagyviai (Remipedia), žiaunakojai vėžiagyviai (Branchiopoda), cefalokaridai (Cephalocarida), žandakojai vėžiagyviai (Maxillopoda), kiautavėžiai (Ostracoda) ir aukštesnieji vėžiagyviai (Malacostraca). Apie 67 000 rūšių. Paplitę jūrose ir gėluosiuose vandenyse, kai kurios rūšys gyvena sausumoje. Yra parazitų. Kūnas nuo 0,1 mm iki 80 cm ilgio, segmentuotas. Jo pagrindinės dalys: galva, krūtinė ir pilvelis. Galva susideda iš akrono (priešburninės skiautės) ir 4 segmentų, kurių pirmasis dažnai suaugęs su akronu (susidariusi vadinamoji pirminė galva), kiti 3 (žandų), kai kurių vėžiagyvių (pvz., mizidžių) nepriaugę prie pirminės burnos, kitų priaugę (susidariusi vadinamoji sudėtinė galva). Galvoje yra 2 poros ūselių (antenulės ir antenos), viršutiniai žandai, arba mandibulės, ir 2 poros apatinių žandų, arba maksilių. Ūseliai yra jutimo, kai kurių vėžiagyvių ir judėjimo organai; žandais vėžiagyviai prilaiko ir sutrina maistą. Aukštesnieji vėžiagyviai turi 8 krūtinės segmentus, kiti vėžiagyviai – įvairų skaičių. Kiekviename segmente yra po porą galūnių. Kai kurių vėžiagyvių pirmieji 4 krūtinės segmentai suaugę su galva, jų galūnės virtusios žandikojais. Aukšesnieji vėžiagyviai turi 6 pilvelio segmentus, jie su galūnėmis, kiti vėžiagyviai – įvairų skaičių, galūnių neturi. Vėžiagyvių kūną dengia chitininė kutikulė. Vienų vėžiagyvių (pvz., krabų) kutikulė stora, virtusi šarvu, kitų – plona. Kai kurių vėžiagyvių galvą ir krūtinę dengia galvakrūtinės skydas. Vėžiagyvių kūno ertmė mišri (miksocelis). Nervų sistemą sudaro susilieję viršrykliniai ganglijai ir pilvo nervų grandinėlė. Kraujotaka atvira. Hemolimfa teka kraujagyslėmis ir sinusais, esančiais tarp organų miksocelio. Širdis yra kūno nugarinėje pusėje. Virškinimo sistema susideda iš priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnos. Dauguma vėžiagyvių kvėpuoja žiaunomis, kai kurie maži vėžiagyviai – visu kūno paviršiumi. Turi porą facetinių akių, rečiau neporinę paprastąją akį. Kai kurie vėžiagyviai turi pusiausvyros organus – statocistus. Dauguma vėžiagyvių yra skirtalyčiai; ūsakojai vėžiagyviai ir kai kurie dešimtkojai vėžiai – hermafroditai. Dažnai ryškus lytinis dimorfizmas. Dauginasi lytiniu būdu, kai kuriems būdinga partenogenezė. Daugelis vėžiagyvių vystosi metamorfoze. Tipinė pradinė vėžiagyvių metamorfozės stadija – lerva nauplijus. Kai kurie vėžiagyviai (pvz., šoniplaukos) vystosi tiesiogiai. Vėžiagyviai minta bakterijomis, vienaląsčiais dumbliais, pirmuonimis, organinių medžiagų dalelėmis. Yra visaėdžių ir plėšrių. Sudaro planktono pagrindinę dalį, daug jų yra bentose. Vėžiagyviai – daugelio vandenyje gyvenančių gyvūnų maistas. Kai kurie vėžiagyviai žmonių vartojami maistui, yra verslo objektas (pvz., krevetės, krabai). Manoma, vėžiagyviai kilo iš trilobitų arba tiesiogiai iš žieduotųjų kirmėlių. Seniausieji iškastiniai vėžiagyviai žinomi nuo kambro.
Lietuvoje daugiausia paplitę irklakojai vėžiagyviai, šakotaūsiai vėžiagyviai.
1548
-vėžiagyvis