vėžlia (Testudines), anapsidų poklasio roplių būrys. 2 pobūriai: slaptakakliai vėžliai ir šonakakliai vėžliai, 10 šeimų, apie 250 rūšių. Paplitę beveik visame pasaulyje (išskyrus Antarktį).
egiptinis vėžlys (Testudo kleinmanni)
Kūnas 10–200 cm ilgio, masė iki 450 kg (patinai dažniausiai mažesni už pateles). Kūną dengia šarvas, kurį sudaro nugaros skydas (karapaksas) ir pilvo skydas (plastronas). Vienų (sausumos) nugaros skydas iškilas ir gali atlaikyti didelį slėgį, kitų (gėlavandenių ir jūrinių vėžlių) – aptakus; pastarųjų pilvo skydas iš dalies redukavęsis arba susideda iš kelių paslankių dalių. Vėžliai neturi dantų, žandikauliai apaugę raginėmis plokštelėmis. Gėlavandenių vėžlių galūnės judresnės negu sausumos vėžlių, tarp pirštų turi plaukiojamąją plėvę. Jūrinių vėžlių galūnės virtusios plaukmenimis, priekinės ilgesnės už užpakalines. Vėžlių krūtinės ląsta slypi po šarvu ir nepaslanki, jie kvėpuoja rydami orą; minkštaodžiai vėžliai kvėpuoja pro odą.
Dauguma vėžlių gyvena sausumoje ir vandenyje, kai kurie tik sausumoje arba tik vandenyje. Minta augalais, žuvimis, varliagyviais, bestuburiais. Gali keletą mėnesių išbūti be maisto. Subręsta 2–3 gyvenimo metais. Deda rutulio arba elipsės formos kiaušinius. Gyvena keliasdešimt, kai kurie iki 150 metų. Kai kurių rūšių vėžliai (pvz., bisa, žaliasis vėžlys) yra verslo objektas. Mėsa, taukai ir kiaušiniai valgomi, iš raginių skydelių gaminami galanterijos dirbiniai. Daugelis vėžlių rūšių saugoma. Vėžliai kilo paleozojaus pabaigoje iš kotilozaurų. Klestėjo nuo juros iki neogeno.
žaliasis vėžlys (Chelonia mydas)