vėžys

vėžỹs (cancer), piktybinis navikas, kuriam būdingas nekontroliuojamas liguistai pakitusių ląstelių dauginimasis, jų gebėjimas naikinti gretimus audinius ir plitimas į kitas kūno vietas. Pažeidžiama organų sandara, sutrinka jų veikla. Lietuvoje serga apie 70 000 gyventojų, iš jų kasmet miršta daugiau kaip 8000. Kasmet šalyje užregistruojama apie 17 000 naujų vėžių atvejų. Navikinį procesą susidaryti skatina kancerogeninės medžiagos, radioaktyvioji ir ultravioletinė spinduliuotė, kai kurie virusai, hormonai, vyresnis amžius, įtakos turi ir paveldimumas. Netinkama mityba (gausus riebalų, ypač gyvulinių, mažas vaisių, daržovių, grūdinių augalų vartojimas) gali skatinti susiformuoti vėžiui. Alkoholio vartojimas susijęs su burnos ertmės, ryklės, stemplės, gerklų, kepenų vėžiu, rūkymas – su plaučių vėžiu. Piktybinis navikas atsiranda dėl genetinių pažeidimų (mutacijų) ar (ir) chromatino pakitimų (epimutacijų), veikiančių ląstelių augimo reguliavimą – normalus audinys pakinta ir pradeda nekontroliuojamai vešėti, procesą skatina gretimų audinių uždegiminės ir ląstelių dalijimąsi skatinančios reakcijos, imuninių ląstelių funkcijų transformavimasis iš naikinančių į augimą palaikančias. Vėžys augdamas išskiria fermentus, naikinančius gretimus audinius, susidaro naviko kraujagyslių ir limfos tinklas, kuriuo vėžinės ląstelės patenka į kitas organizmo vietas sukeldamos antrinius navikus – metastazes. Negydomas ar nepasiduodantis gydymui vėžys baigiasi mirtimi. Vėžys klasifikuojamas pagal pradinės ląstelės tipą ir vietą. Karcinoma auga iš epitelinių ląstelių. Jos sudaro viso kūno odos, t. p. virškinamojo trakto, kvėpavimo takų, šlapimo ir lytinių organų gleivinių paviršinį sluoksnį, iškloja liaukų (kasos, krūties, kepenų ir kitų) ištekamuosius latakus. Leukemija prasideda kaulų čiulpų kraujodaros ląstelėse, limfoma – limfinio audinio ląstelėse, melanoma – melanocituose, sarkoma – jungiamajame (kremzliniame, kauliniame, riebaliniame, raumeniniame) audinyje, nervų sistemos ląstelėse, teratoma – embrioninėse ląstelėse. Daugiausia (apie 90 %) suaugusio žmogaus piktybinių navikų kilę iš epitelinių ląstelių. Vėžio ląstelės daug labiau skiriasi nuo sveiko audinio ląstelių, iš kurių kilo: jos nesubrendusios, nevisiškai diferencijuotos; diferenciacijos laipsnis rodo, kiek jos pakitusios palyginti su sveikomis ląstelėmis, iš kurių kilo. Kuo vėžio ląstelė artimesnė sveikai (labiau diferencijuota), tuo ji mažiau piktybiška, lėčiau auga navikas, ne taip greitai atsiranda metastazių, ligos eiga lengvesnė. Geros diferenciacijos navikas žymimas simboliu G1, vidutinės G2, žemos – G3, G4. Vėžio požymiai būna vietiniai (pakitusio audinio darinys – navikas, kraujavimas, išopėjimai), plitimo (metastazių – padidėję limfmazgiai, kosulys ir kraujavimas iš kvėpavimo takų, virškinamojo trakto, lytinių organų, padidėjusios kepenys, kaulų skausmai ir patologiniai lūžiai, nervinių impulsų sutrikimai) ir sisteminiai (svorio, apetito kritimas, kacheksija, padidėjęs prakaitavimas, mažakraujystė, gelta, specifiniai paraneoplastiniai sindromai). Vėžio išplitimas apibūdinamas 4 stadijomis: maži ar neišplitę už organo ribų navikai (I arba II stadija), išplitę į gretimus audinius (III), išplitę į kitus, toli nuo pirminio židinio esančius organus (IV stadija). Daugeliui piktybinių navikų taikoma jų išplitimo vertinimo TNM faktorių sistema: T(1–4) apibūdina invazijos gylį, naviko dydį ar daugybiškumą, N(1–3) – metastazių sritiniuose limfmazgiuose buvimą, jų kiekį, dydį, M(1) – tolimesnių, nei sritiniuose limfmazgiuose, metastazių buvimą. Vėžio diagnozė nustatoma atlikus kraujo, šlapimo išmatų bendruosius ir specifinius (kraujavimo iš virškinamojo trakto, hormonų koncentracijos, vėžio žymenų) tyrimus, t. p. vaizdiniais tyrimais (rentgenografija, tomografija, skenavimu), endoskopija, biopsija. Gydoma operacija, jonizuojančiąja spinduliuote, aukšta temperatūra, antinavikiniais vaistais, hormonų terapija, imunoterapija, citostatikais, kaulų čiulpų transplantacija.