vibratorius

antenų vibratoriai: a – simetrinis linijinis, b – simetrinis plokštelinis kūginis, c – simetrinis kilpinis, d – nesimetrinis statmenas plokštumai

vibrãtorius (lot. vibro – virpu), virpklis, metalinis baigtinio ilgio strypas arba kitokios formos laidininkas, kuris vienas arba kelių strypų konstrukcijoje veikia kaip vibratorinės antenos elektromagnetinių bangų spinduliavimo (priėmimo) elementas. Bangų spinduliavimo arba priėmimo metu vibratoriumi teka elektros srovė, todėl jis kartais dar vadinamas elektriniu vibratoriumi. Skirstomi į simetrinius ir nesimetrinius. Simetrinį vibratorių sudaro vienoje plokštumoje esantys du simetriški vienodo ilgio ir formos laidininkai, kurių artimieji gretimi galai jungiami prie maitinimo linijos (kabelio), kuri sujungia anteną su kita radijo sistemos dalimi. Nesimetrinis vibratorius yra strypelis (laidas), statmenas arba pasviręs virš laidžios plokštumos. Jungiant prie radijo sistemos vienas maitinimo linijos laidas jungiamas prie to strypelio, o kitas – prie plokštumos. Vieno vibratoriaus sužadintos elektromagnetinės bangos kryptingumas, t. p. ir bangos stiprinimas yra labai nedidelis.

Šioms charakteristikoms padidinti naudojamos daugiavibratorės antenos arba jų sistemos, kuriose vibratoriai yra aktyvieji ir pasyvieji antenos elementai. Pasyvieji antenų vibratoriai, nelygu kurioje pusėje ir kokiu atstumu nuo aktyviųjų vibratorių jie išdėstyti, vadinami reflektoriais (tai vibratoriai, kurie stabdo bangos plitimą ta kryptimi, kurioje jie yra, nuo aktyviojo vibratoriaus) arba direktoriais (tai vibratoriai, kurie stiprina bangos plitimą ir formuoja spinduliavimo charakteristiką). Direktorinių antenų vibratorių sistemoje yra tik vienas per maitinimo liniją maitinamas aktyvusis vibratorius, kiti pasyvieji vibratoriai yra žadinami šio vibratoriaus elektromagnetinio lauko. Pastarieji formuoja visos antenų sistemos spinduliavimo charakteristiką.

680