Victor Hugo
Hugo Victor (Viktoras Hugò) 1802 02 26Besançon 1885 05 22Paryžius, prancūzų rašytojas. Vienas žymiausių Prancūzijos rašytojų, romantizmo pradininkų prancūzų literatūroje. Prancūzų akademijos narys (1841). Napoleono I generolo sūnus. Jaunystėje buvo rojalistas, vėliau 1830 ir 1848 revoliucijų šalininkas. Po 1851 Napoleono III perversmo ištremtas, gyveno Briuselyje, Jersey ir Guernsey salose. 1870 grįžo į Prancūziją. 1871 Nacionalinio susirinkimo deputatas, 1876 senatorius. Ankstyvojoje kūryboje (eilėraščių rinkinys Odės ir kiti eilėraščiai / Odes et Poésies diverses 1822) naudojo klasikinę formą, reiškė monarchistines nuotaikas.
Romantiniai kūriniai
Romanuose Hanas Islandas (Han d’Islande 1823), Biug-Žargalis (Bug-Jargal 1826, lietuvių kalba 1940, 1965), eilėraščių rinkinyje Odės ir baladės (Odes et Ballades 1826) atsirado romantizmo elementų. Jie išryškėjo eilėraščių rinkinyje Rytietiški motyvai (Les Orientales 1829) – atsisakoma aleksandrino, vyrauja egzotika, graikų kovos už laisvę tema. Perėjimas į romantizmą ryškiausiai atsispindėjo dramose. Dramos Cromwell (1827) pratarmėje suformulavo romantinės dramos pagrindinius principus, neigė klacisistinę dramą, pabrėžė kontrastą, kaip būdą žmogaus prigimčiai atskleisti. Šiuos principus įtvirtino eiliuotose (Hernani, pastatyta 1830, Mariona de Lorm / Marion de Lorme, pastatyta 1831, Karalius linksminasi / Le Roi s’amuse, pastatyta 1832, Riuji Blasas / Ruy Blas, pastatyta 1838, Biurgravai / Les Burgraves, pastatyta 1843) ir proza parašytose (Lucrèce Borgia, Marija Tiudor / Marie Tudor, abi pastatytos 1833, Andželas / Angelo, pastatyta 1835, lietuvių kalba pastatyta 1939, 1952) dramose, kuriose veikia herojai maištininkai, kilnūs plėšikai, visuomenės atstumtieji.
Istoriniai romanai
V. Hugo plėtojo istorinio romano žanrą. Romane Paryžiaus katedra (Notre-Dame de Paris 1831, lietuvių kalba 1929, 1950, 1964 72010) vaizduojamas 15 a. Paryžius, atsispindi antifeodalinės nuotaikos, simpatijos vargšams. Romane Vargdieniai (Les Misérables 1862, lietuvių kalba 1935–36, 1955 72015) aprašomi Napoleono I, restauracijos laikotarpio, 1830 ir 1848 revoliucijų, Liono sukilimo įvykiai, sprendžiamos dorovinės ir socialinės problemos. Romanuose Jūros darbininkai (Les Travailleurs de la mer 1866, lietuvių kalba 2003), Žmogus, kuris juokiasi (L’Homme qui rit 1869, lietuvių kalba 1935–36, 1962 32006) kontrasto principu atskleidžiamas aukštuomenės nuopuolis, nuskriaustųjų kančia ir dvasinės vertybės. Romane Devyniasdešimt tretieji metai (Quatrevingt-Treize 1874, lietuvių kalba 1939, 1960 21999) vaizduojama jakobinų kova prieš Vendée maištininkus (Vendée karai), smerkiama teroras ir prievarta, iškeliama atleidimas ir gailestingumas.
Lyrika
4 dešimtmečio lyrikoje vyrauja filosofiniai samprotavimai apie žmogaus likimą, pilietinę ir auklėjamąją poezijos paskirtį (rinkiniai Rudens lapai / Feuilles d’automne 1831, Sutemų giesmės / Les Chants du crépuscule 1835), krikščioniškųjų vertybių, gamtos ir asmeninės laimės motyvai (rinkiniai Vidiniai balsai / Les Voix intérieures 1837, Spinduliai ir šešėliai / Les Rayons et les Ombres 1840). Pamflete Napoleonas Mažasis (Napoléon le Petit 1852) ir eilėraščių rinkinyje Atpildas (Les Châtiments 1853) smerkė 1851 perversmą, satyriškai vaizdavo Napoleoną III. Vėlesnėje lyrikoje atsispindi V. Hugo 1830–55 laikotarpio pasaulėjauta (rinkinys Susimąstymai / Contemplations 2 t. 1856; V. Hugo jį pavadino savo sielos memuarais), vaizduojami Prancūzijos–Prūsijos karo ir Paryžiaus komunos įvykiai (rinkinys Baisūs metai / L’Année terrible 1872), apdainuojamas bendravimo su gamta ir vaikais džiaugsmas (rinkiniai Gatvių ir miškų dainos / Chansons des rues et des bois 1859–65, Menas būti seneliu / L’Art d’être grand-père 1877). Lyrinėje epopėjoje Amžių legenda (La Légende des siècles 3 t. 1859–83, lietuvių kalba 1927–30) panaudojant Biblijos, antikinius ir viduramžių mitus apmąstoma žmonijos istorija kaip nuolatinė gėrio ir blogio kova.
Savo kūrybinį patyrimą V. Hugo apibendrino traktate William Shakespeare (1864), jame iškėlė menininko nepriklausomybės nuo publikos skonio problemą. V. Hugo visuose literatūros žanruose įtvirtino romantizmo estetinius principus, suformulavo grotesko ir kontrasto teoriją, iškėlė krikščioniškųjų vertybių prioritetą prieš revoliuciją ir prievartą, pabrėžė dorinio žmonių tobulėjimo, artimo meilės ir gailestingumo būtinybę. Kūrinių motyvais kompozitoriai G. Verdi, A. Dargomyžskis, C. Pugni parašė operų, baletą; pastatyta kino filmų (režisieriai Jeanas Delannoy, Robertas Hosseinas, J.-P. Le Chanois, L. Milestone’as ir kiti).
Victoro Hugo namai Paryžiuje
Vertimai ir pastatymai lietuvių kalba
Į lietuvių kalbą V. Hugo kūryba padėta versti 1886. Periodinėje spaudoje paskelbta eilėraštis Patremptoji, romano Vargdieniai, pamfleto Napoleonas Mažasis ištraukų, išleistas knygos Popiežius (Le Pape 1878) fragmentas Vaišės Jėzaus Kristaus pas popiežių Pijų IX (1907). Los Andželo lietuvių teatre Sezonų pauzės pavadinimu Gailesčio sėkla pastatyta inscenizacija pagal V. Hugo romaną Vargdieniai (2004, režisierius Aleksas Mickus). Pastatytas miuziklas Paryžiaus katedra (2007, režisierius Ramūnas Marcinkus).
1
L: N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė Viktoro Hugo kelias į Lietuvą Vilnius 1990; A. Maurois Olympio ou la vie de Victor Hugo Paris 1954; J.-P. Barrère Hugo Warszawa 1968; A. Ubersfeld Paroles de Hugo Paris 1986.
510