vidaus degimo variklis

rotacinio vidaus degimo variklo schema: 1 – kuro įpurškimo kanalas, 2 – variklio korpusas, 3 – ekscentrinis velenas, 4 – uždegimo žvakės, 5 – rotorius, 6 – deginių plėtimosi zona, 7 – deginių išmetimo kanalas

vidaũs degmo varklis, šiluminis variklis, kurio darbinėje ertmėje degant degalams susidaro aukštos temperatūros ir didelio slėgio deginiai. Plėsdamiesi jie šiluminę energiją verčia veleno sukimosi arba iš tūtos ištekančio deginių srauto energija. Stūmokliniuose vidaus degimo varikliuose deginiai cilindruose plečiasi ir stumia stūmoklius, o šie per švaistiklius suka veleną. Reaktyviniuose varikliuose deginiai plečiasi reaktyvinėje tūtoje ir sukuria reaktyvinę trauką. Rotaciniai vidaus degimo varikliai neturi stūmoklių. Jie sudaryti iš korpuso, kuriame yra epitrochoidinės formos darbo paviršius, korpuse įmontuotas trikampės formos rotorius, ekscentrinis velenas ir kibirkštinės uždegimo žvakės. Stūmoklinio vidaus degimo variklio degusis mišinys ruošiamas cilindrų išorėje arba viduje. Pirmuoju atveju jis paruošiamas karbiuratoriuje, antruoju – (varikliuose su degalų įpurškimu) maišytuve. Vidaus degimo varikliai būna dvitakčiai ir keturtakčiai.

Dvitakčių variklių darbo ciklą sudaro du taktai, per kuriuos velenas apsisuka 1 kartą: cilindro pripildymas, slėgimas, degimas, plėtimasis ir deginių šalinimas vyksta per dvi stūmoklio eigas. Keturtakčių variklių darbo ciklą sudaro 4 taktai: siurbimas, slėgimas, darbo taktas (plėtimasis), išmetimas. Per 1 ciklą alkūninis velenas apsisuka 2 kartus. Vidaus degimo varikliai naudoja benziną, dyzeliną, degiąsias dujas, žibalą, reaktyvinius degalus. Vidaus degimo varikliai naudojami pramonėje, transporte (automobilio variklis), kosmonautikoje.

Pirmąjį vidaus degimo variklį 1826 sukūrė Samuelis Morey (Jungtinės Amerikos Valstijos), panaudojęs spirito ir terpentino mišinį. 1860 vidaus degimo variklį dar kartą sukonstravo J. J. É. Lenoiras. 1876 N. A. Otto sukūrė keturių taktų vidaus degimo variklį.