Vidurinė Azija

Vidurnė Ãzija, gamtinė istorinė sritis Azijos vidurinėje dalyje, tarp Kaspijos jūros (vakaruose) ir Balkašo bei Isyk Kulio ežerų (rytuose). Apima Turkmėniją, Uzbekiją, Kirgiziją, Tadžikiją ir Kazachiją (kartais priskiriama tik pietinė dalis). Plotas apie 4 mln. km². Apie 65 mln. gyventojų. Vidurinės Azijos didžiausią dalį užima Turano žemuma; pietryčiuose yra Pamyro, Tian Šanio ir Gisaro Alajaus, pietvakariuose – Kopetdago kalnai. Klimatas subtropinis ir vidutinių platumų žemyninis. Per metus iškrinta nuo 100 mm (lygumose) iki 1000 mm (kalnuose) kritulių. Per Vidurinę Aziją teka Syrdarja, Amudarja ir jų intakai. Didžiausi ežerai: Aralas, Balkašas, Isyk Kulis. Vyrauja dykumų ir pusdykumių kraštovaizdis; didžiausios dykumos: Karakumai, Kyzylkumai. Iš dirvožemių daugiausia smėlžemių, pradžiažemių, druskožemių, kalnuose – kalciažemių, rudžemių, kalkžemių. Auginama vilnamedžiai, javai, ryžiai, tabakai. Veisiama galvijai, ožkos, avys, jakai, arkliai, kupranugariai, šilkverpiai. Gaunama nafta, gamtinės dujos, kasama akmens ir rusvosios anglys, geležies ir spalvotųjų metalų rūdos. Į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Saryarkos stepės (Kazachijoje, 2008) ir Pamyro kalnai (Tadžikijoje, 2013). Didžiausi miestai: Taškentas (Uzbekija), Almata (Kazachija), Biškekas (Kirgizija), Ašchabadas (Turkmėnija).

Istorija

Žmonės Vidurinės Azijos teritorijoje gyveno jau ankstyvajame paleolite (Tešik-Tašo urvas). Neolito laikotarpiu (aštuntas–penktas tūkstantmetis prieš Kristų) pradėjo verstis gyvulininkyste ir žemdirbyste (t. p. drėkinamąja). Antro tūkstantmečio pabaigoje–pirmo tūkstantmečio pradžioje klostėsi vergoviniai santykiai, kūrėsi miestai. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų susikūrė Baktrijos, Chorezmo, Sogdo valstybės (jos minimos Avestoje, zoroastrizmo, manoma, atsiradusio Baktrijoje, šventraštyje). 6 a. pr. Kr. viduryje Vidurinės Azijos didžioji dalis prijungta prie Achaimenidų Persijos, 329–327 ją nukariavo Aleksandras Makedonietis. Jam mirus Vidurinė Azija buvo valdoma Seleukidų. 3 a. pr. Kr. viduryje vakarinėje dalyje susidarė Partų karalystė (gyvavo iki 3 a. po Kr.), Baktrijoje ir Sogde – Graikų-baktrų karalystė (gyvavo iki 2 a. pr. Kr. antros pusės). Pietuose 1 a. pr. Kr. pabaigoje susikūrė Kušanų karalystė (gyvavo iki 4 a. po Kr. vidurio). Vakarinę dalį 3–7 a. valdė Sasanidai. 5–6 a. Baktrija ir Sogdas priklausė eftalitų valstybei, 7–8 a. – Tiurkų kaganatui. 8 a. Vidurinę Aziją nukariavo arabai, jiems valdant paplito islamas. 9–10 a. valdė vietos dinastijos: Tachyridai (821–873) dar buvo nominalūs Abasidų kalifo vietininkai, Samanidai (819–1005) – jau nepriklausomi. Rytinė dalis 10 a. pabaigoje–12 a. pradžioje priklausė Karachanidams, pietinė 10–11 a. – Gaznevidams. 12 a. didelę Vidurinės Azijos dalį užėmė karakitajų valstybė, šio amžiaus antroje pusėje sustiprėjo Chorezmas. 13 a. pirmoje pusėje Vidurinę Aziją nukariavo mongolai, 14 a. pabaigoje–15 a. ją valdė Timūras ir jo palikuonys. 16 a. pradžioje uzbekų gentys sukūrė Šeibanidų valstybę, ji vėliau suskilo į Bucharos chanatą (nuo 1753 emyratas) ir Chivos chanatą. 18 a. pradžioje Bucharos chanato rytinėje dalyje susikūrė Kokando chanatas. Chanatai kariavo tarpusavyje ir su kaimynais, buvo puldinėjami klajoklių genčių. Be jų, 17–18 a. buvo daug savarankiškų ir pusiau savarankiškų valdų. 19 a. 7–10 dešimtmetyje Rusija nukariavo Vidurinę Aziją – sudaryta Turkestano generalgubernatorija; Bucharos ir Chivos chanatai tapo Rusijos imperijos protektoratais. Rusijos valdžia nutiesė geležinkelių, išplėtojo vilnamedžių ūkį, pradėjo kurti kasybos ir apdirbamąją pramonę, bet Vidurinė Azija buvo atsilikęs imperijos pakraštys, iki 20 a. 3 dešimtmečio tebevyravo feodaliniai santykiai. 1916 visą regioną apėmė Vidurinės Azijos sukilimas. Po Spalio perversmo (1917) 1918 04 sudaryta Turkestano Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika, 1920 – Kirgizijos Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika (nuo 1925 Kazachijos Sovietų Socialistinė Respublika); Bucharos ir Chivos chanatai 1920 pertvarkyti į Bucharos ir Chorezmo liaudies sovietų respublikas. Iki 1926 sovietų valdžiai priešinosi basmačiai. Pertvarkant Vidurinės Azijos administracinį suskirstymą 1924 10 sudarytos Turkmėnijos Sovietų Socialistinė Respublika, Uzbekijos Sovietų Socialistinė Respublika, Tadžikijos Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika (nuo 1929 Tadžikijos Sovietų Socialistinė Respublika) ir Kirgizijos autonominė sritis (nuo 1926 Kirgizijos Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika, nuo 1936 Kirgizijos Sovietų Socialistinė Respublika). Regioną imta intensyviai sovietinti. 1929–32 įvykdyta žemės ūkio kolektyvizacija, pastatyta apdirbamosios ir sunkiosios pramonės įmonių, bet Vidurinė Azija liko pirmiausia žaliavų tiekėja (aprūpino SSRS centrinius regionus medvilne, nafta, gamtinėmis dujomis ir kitkuo). Reformomis ir represijomis naikintas tradicinis islamiškas gyvenimo būdas; stiprėjo rusifikacija. Yrant SSRS 1991 09–10 Vidurinėje Azijoje susikūrė Kazachijos, Kirgizijos, Tadžikijos, Turkmėnijos ir Uzbekijos nepriklausomos valstybės.