Vidurinės Lietuvos pašto ženklas (1921)
Vidurinės Lietuvos pašto ženklas (1921)
Vidurnė Lietuvà (lenk. Litwa Środkowa), Vilniaus krašto ir dalies Vakarų Baltarusijos teritorija, Lenkijos 1920 10 09–1922 03 24 vadinta savarankiška valstybe. Šią teritoriją 1920 10 09 okupavo Lenkijos generolo L. Żeligowskio karinės pajėgos (J. Piłsudskio pavedimu). Pseudovalstybės sukūrimo tikslas – sudaryti įspūdį, kad Vilniaus kraštas nesiekia priklausyti Lietuvai ir ieško sąjungos su Lenkija. Pavadinimas susijęs su ketinimais sudaryti Lenkijos vadovaujamą nuo jos priklausomų valstybių konfederaciją, kaip numatė J. Piłsudskis: Vidurinė Lietuva turėjo reikšti, kad į vakarus nuo jos yra Vakarų Lietuva, į rytus – Rytų Lietuva. Į Vidurinę Lietuvą įėjo Vilniaus, Švenčionių, Ašmenos, Breslaujos apskritys ir dalis buvusios Trakų apskrities (13 014 km2; 499 554 gyventojų); administracinis centras – Vilnius.
Aukščiausia valdžia priklausė Vidurinės Lietuvos kariuomenės vyriausiajam vadui L. Żeligowskiui, vykdomoji – Laikinajai valdančiajai komisijai (pirmininkas Witoldas Abramowiczius, vėliau Aleksanderis Meysztowiczius). Veikė karo teismai, cenzūra, suvaržytas susirinkimų ir mitingų rengimas. 1922 01 08 išrinktas Vidurinės Lietuvos seimas (lietuviai, dalis baltarusių ir žydų rinkimus boikotavo); jo prašymu Vidurinė Lietuva prijungta prie Lenkijos.
1291